Inuitai gyvena atokioje šiaurėje, tai kodėl visada atrodo tokie įdegę?

Dar XX amžiaus pradžioje mokslininkai mėgino suprasti ir žemėlapiuose sugrupuoti žmones pagal odos spalvą. Gydytojas ir antropologas Felixas von Luschanas sukūrė „Žmogaus odos spalvos pasiskirsymą“, suskirstydamas žmonių odos spalvas į 36 pogrupius. Anot šios skalės, kuo žmogaus protėviai gyveno toliau nuo pusiaujo, tuo jų oda turėtų būti šviesesnė.

2000 m. Pensilvanijos universiteto antropologai Nina Jablonski ir George‘as Chaplinas žurnale „Science“ rašė, kad egzistuoja koreliacija tarp žmonių, gyvenančių tam tikroje vietovėje daugiau nei 500 metų, odos spalvos – ir jų buvimo ultravioletinių spindulių poveikyje. Jie netgi priėjo išvadą, kad populiacijos pigmentus nulemia saulėje praleisto laiko trukmė – ir gyvenimo tam tikroje vietovėje trukmė. Tačiau nei jų, nei F.von Luschano tyrimai neatsakė į klausimą, kodėl inuitai psižymi bronzinės spalvos oda, nors ir gauna itin mažai saulės spindulių.

Tiesa, N.Jablonski ir G.Chaplinas išsiaiškino, kad me tik ultravioletiniai spinduliai daro įtaką odos spalvai. Odos spalva yra nulemta genetikos. Genai sako organizmui, kokį kiekį dviejų rūšių melanino (pigmento, kuris nulemia odos spalvą) pagaminti. Feomelaninas lemia rausvai geltonos spalvos pigmentus, o eumelaninas suteikia sodrų rudą atspalvį. Tačiau odos atspalviui įtakos turi ir kiti veiksniai: daugiau melanino yra gaminama žmogui esant saulėje. Dėl saulės spindulių optinis nervas siunčia impulsą hipofizės liaukoms išskirti daugiau melanino. Dėl šios priežasties žmogus įdega.

Ultravioletiniai spinduliai yra atsakingi už melanino aktyvavimą. Melanino lygiui kylant, mūsų organizmo natūralus pigmentas patamsėja, o apsauga nuo saulės spindulių padidėja. Per didelis ultravioletinių spindulių kiekis eikvoja vitamino B folio rūgštį, kurią ląstelės naudoja DNR gaminti. Kartais šie spinduliai gali lemti nudegimą saulėje – o per didelis jų kiekis sukelia vėžį.

Tiesa, ultravioletiniai spinduliai turi ir teigiamų savybių: jie verčia cholesterolį į vitaminą D, kuris yra itin svarbus apsaugant organizmą nuo vėžio, širdies ligų, cukraligės ir psichinių ligų.

Kai žmonių protėviai atsiskyrė nuo žmogbeždžionių, jų kūnai buvo dengti plaukais. Dėl šios priežasties jų kūnus pasiekdavo itin mažas kiekis ultravioletinių spindulių – dėl ko, antropologų manymu, jų oda buvo šviesi. Žmonėms evoliucionuojant, plaukai ėmė retėti ir plonėti, dėl ko oda ėmė gauti daugiau ultravioletinių spindulių. Kad prisitaikytų, žmonių organizmai ėmė gaminti daugiau melanino, kuris juos apsaugo nuo ultravioletinių spindulių. Padidėjęs melanino kiekis organizme lėmė tamsesnę odą.

Anktyviesiems žmonėms migruojant į šiaurę ir rytus – Europą ir Aziją – jie gaudavo nevienodą saulės spindulių kiekį. Nukeliavus į šiaurę, tamsesnė oda tapo trūkumu, mat ji neleido organizmui sugerti pakankamai saulės ir pagaminti vitamino D. Tad jų organizmai prisitaikė ir ėmė gaminti mažiau melanino.

Tačiau inuitų gaunamas vitamino D kiekis nepriklausė nuo saulės. Jie gauna pakankamai šio vitamino iš savo dietos, kuri yra praturtinta riebiąja žuvimi, kupina vitamino D. Didelis šio vitamino kiekis nesumažino pagaminamo melanino kiekio. Tiesą sakant, prieš pieną sustiprinant vitaminu D, žmonės valgydavo daug žuvų produktų – tokių kaip menkės kepenų taukai – kad gautų reikiamą vitamino D kiekį. Todėl nepaisant atšiauraus klimato ir retai matomos saulės, inuitai atrodo įdegę – viskas dėl jų valgomo maisto.