13 minučių po vandeniu be jokios pagalbos - kaip „jūrų čigonai“ prisitaikė prie gyvenimo vandenyne? (Video)

Daugiau nei 1000 metų Indonezijoje gyvenanti Bajau populiacija keliavo į prietryčių Azijos jūras savo nameliuose-valtyse, panerdami po vandeniu ir žeberklais gaudydami žuvis bei jūrų gėrybes.

Jų klajokliškas gyvenimo būdas jiems pelnė „jūrų klajoklių“ bei „jūrų čigonų“ pravardes.

Tačiau dabar mokslininkai išsiaiškino jų neįtikėtinų žvejybos sugebėjimų paslaptį. Šios populiacijos organizmuose esančios blužnys evoliucionavo ir tapo didesnėmis, o tai jiems leidžia deguonį naudoti efektyviau – dėl ko po vandeniu jie gali išbūti ilgiau.

Tyrimo vadovė Melissa Ilardo iš Kembridžo universiteto praleido keletą mėnesių Jaya Bakti (Indonezijoje), kur rinko tiek Bajau genties, tiek kaimyninės Saluan genties blužnių genetinius pavyzdžius – ir su jais atliko ultragarso tyrimus.

Iki tol mokslininkai buvo iškėlę hipotezę, kad blužnys vaidina svarbų vaidmenį ir leidžia žmonėms nardyti po vandeniu ilgesnį laiką, tačiau žmogaus blužnies dydžio ir nardymo trukmės santykis dar niekada nebuvo tyrinėtas.

Doktorantūrą studijuojanti M.Ilardo sako, kad iki atlikto tyrimo nebuvo žinoma, ar jūros klajoklių gentys genetiškai prisitaikė prie tokio ekstremalaus gyvenimo būdo. Anot jos, galima rasti daug informacijos apie žmonių blužnių fiziologiją bei genetiką, tačiau žinoma, kad giliai nardančių ruonių – tokių kaip Vedelio ruonių – blužnys yra neproporcingai didelės. Ji manė, kad jeigu natūrali atranka šiems ruoniams suteikė didesnes blužnis, taip pat turėtų būti ir su žmonėmis.

Dauguma Bajau bendruomenės yra susitelkusi Indonezijos salose, kur jie žinomi visame regione dėl savo ypatingų sugebėjimų ilgam sulaikyti kvapą ir išbūti nekvėpavus. Kai kurie Bajau bendruomenės nariai, teigiama, nardydami sugeba sulaikyti kvapą net iki 13 minučių. Naudodami svorius ir iš medžio pagamintus nardymo akinius, jie lengvai paneria į didžiulius gylius bei išbūna juose pakankamai ilgą laiko tarpą.

Seniau buvo žinoma, kad dideliame aukštyje gyvenančios bendruomenės turi didesnį plaučių tūrį bei didesnius širdies raumenis – dėl ko Himalajuose gyvenantys šerpai gali užkopti į Everesto kalną visiškai nenaudodami papildomo deguonies.

Blužnis vaidina svarbų vaidmenį prailginant buvimo po vandeniu laiką. Širdies ritmas sulėtėja, kraujagyslės susitraukia, kad taupytų kraują svarbiausiems organams, o blužnis susitraukinėja – ir visa tai sukuria 9 procentus papildomo deguonies, išskiriant į cirkuliaciją daugiau deguonies prisotintų raudonųjų kraujo kūnelių.

Mokslininkai aptiko didesnes blužnis tiek pas nenardančius Bajau genties narius, tiek pas tuos, kurie reguliariai nardo – o tai tik įrodo, kad šis prisitaikymas yra ne įgytas, o genetinis. Mokslininkai taip pat išsiaiškino, kad Bajau genties nariai turi geną PDE10A, kurio Saluan gentis neturi. Manoma, kad šis genas kontroliuoja skydliaukės hormono T4 kiekį.

M. Ilardo sako, kad, mokslininkų manymu, Bajau genties narių organizmai prisitaikė ir sugeba padidinti skydkliaukės hormono T4 kiekius ir tokiu būdu padidinti blužnies dydį. Anot jos, tyrimai su pelėmis parodė, kad skydliaukės hormonai ir blužnies dydis turi ryšį. Genetiškai modifikavus peles, kad šios neturėtų skydliaukės hormono T4, jų blužnių dydis stipriai sumažėjo – tačiau šis efektas įgauna atvirkštinį veikimą suleidus T4 hormono.

Dabar mokslininkų komanda tikisi ištirti panašias bendruomenes – tokias kaip Thai Moken bei nardančių moterų bendruomenę Haenyeo iš Jeju, Pietų Korėjos. Kitas šį genetinį tyrimą atlikęs mokslininkas profesorius Eske Willerslev iš Kopenhagos universiteto sako, kad šis tyrimas yra puikus tokių mažų bendruomenių, gyvenančių ekstremaliomis sąlygomis, tyrinėjimų teikiamos vertės pavyzdys.

Anot jo, daugumai tokių bendruomenių gręsia išnykimas – tačiau tokiu būdu patirtume ne tik kultūrinę ir lingvistinę netektį, bet ir genetinę, medicininę bei mokslinę. Jo manymu, iš šių neištyrinėtų bendruomenių vis dar galime gauti daug naudingos informacijos.