Ką mokslas jau žino apie naują koronavirusą: kaip nustatoma infekcija, kokie naudojami vaistai ir koks jų rezultatas, kaip sparčiai virusas mutuoja

SARS-CoV-2 genomas labai panašus į šikšnosparnio, rasto Kinijos Uhano provincijoje, koronaviruso genomą, tačiau skiriasi šių dviejų virusų receptoriaus rišimosi domenas, t. y. vieta, kuria virusas jungiasi prie ląstelės ir taip į ją patenka. Todėl šis šikšnosparnio virusas negali pateikti į žmogaus organizmą, reikalingas tarpinis šeimininkas. Jis kol kas nenustatytas. Viešojoje erdvėje skleidžiama informacija, kad į žmogaus organizmą pateko gyvūno skujuočio koronavirusas, tačiau šių virusų genetiniai tyrimai tai nepatvirtino.

Koronavirusas SARS-CoV-2 į žmogaus organizmo audinius patenka per ląsteles, kurios turi ACE2 (angl. Angiotensin converting enzyme) receptorius, nes būtent viruso receptoriaus rišimosi domenas stipriai prisijungia prie ACE2 receptoriaus ir taip patenka į ląstelės vidų. Nustatyta, kad gausiausiai ACE2 receptoriai randami žmogaus plaučių alveolių ląstelėse, burnos gleivinėje, stemplės epitelyje, taip pat gaubtinės žarnos, miokardo, inkstų ir blužnies ląstelėse, todėl virusas gali patekti į šiuos organus ir juos pažeisti. SARS-CoV-2 labai užkrečiamas aplinkoje išlieka apie 2 valandas.

COVID-19 infekcija nustatoma vykdant realaus laiko PGR (polimerazių grandininės reakcijos) metodą – tam tikrų viruso genomo sričių kopijų padauginimą. PGR testai yra labai jautrūs ir patikimi, bet juos reikia taikyti teisingai ir pagal nustatytą tyrimo protokolą. Labai svarbu teisingai paimti klinikinį mėginį, jį transportuoti ir laikyti. Rinkoje yra įvairių gamintojų viruso nustatymo testų, kurie gali per 1–2 valandas padėti nustatyti koronaviruso SARS-CoV-2 infekciją. Yra duomenų, kad daugiausiai šio viruso nustatoma gerklės gleivinės tepinėliuose ir skreplių mėginiuose praėjus 3–6 dienoms nuo infekcijos požymių atsiradimo. PGR testas parodo, ar yra infekcija, bet nesuteikia duomenų, ar asmuo turi imunitetą, ar yra pagijęs ir pan. Todėl kuriami serologiniai testai naudojant specifinius antikūnus, kurie gali parodyti visą ligos procesą ir nustatyti pirminius infekcijos nešiotojus.

Specifinio koronaviruso gydymo iki šiol nėra, nors bandomi įvairūs antivirusiniai vaistai, esantys rinkoje arba naudojami klinikiniams bandymams. Yra pirminių duomenų, kad nemažai vaistų (lopinaviras, nelfinaviras, baricitinibas) pasižymi antivirusiniu poveikiu prieš SARS-CoV-2. Taip pat tiriamos antivirusinių vaistų kombinacijos su antikūnais. Gauta pirminių duomenų, kad rekombinantinis antikūnas CR3022 prieš SARS-CoV virusą specifiškai susijungia su naujojo koronaviruso SARS-CoV-2 receptoriaus rišimosi domenu ir taip stabdo infekciją. Taip pat ieškoma naujų junginių kaip galimų šio viruso proteazių slopiklių. Keli junginiai jau testuojami. Vakcinų dar nesukurta, intensyviai bandomos kelios jų kūrimo strategijos. Pagal naujausią Pasaulio sveikatos organizacijos ataskaitą 104 koronavirusų, surinktų iš įvairių ligoninių nuo gruodžio iki vasario vidurio, genomai turėjo net 99,9 proc. panašumą. Tai rodo, kad naujasis koronavirusas mažai mutuoja.

Dr. Kastis Krikštopaitis, Biochemijos instituto direktorius, VU Gyvybės mokslų centras