Seniausias šios ligos atvejis buvo aptiktas Lietuvoje, tačiau dabar mokslininkai kalba apie dar ilgesnę jos istoriją

Mokslininkai sako, kad aptiko seniausią pasaulyje genetiškai patvirtintą raupų atvejį, atskleidžiantį, kad vikingų laikais liga buvo plačiai paplitusi visoje Šiaurės Europoje.

„Manau, teisinga būtų sakyti, kad vikingai buvo superskleidėjai“, – sako tyrimui vadovavęs Kembridžo universiteto ekologijos ir evoliucijos profesorius Eske Willerslevas, kuris Kopenhagos universitete dar dirba ir Lundbecko fondo Geogenetikos centro direktoriumi.

Raupai, kuriuos sukelia variolos virusas – mirtina infekcinė liga, kurios išskirtiniausias simptomas yra pūlingos pūslės, iškylančios ant viso kūno. XVIII a. anglų gydytojas Edwardas Jenneris apibūdino ligą kaip „baisiausią žmonijai tekusią rykštę“ – ir manoma, kad vien XX amžiuje liga pražudė nuo 300 iki 500 milijonų žmonių.

Bet visą pasaulį apėmusi vakcinavimo kompanija nulėmė tai, kad devintajame dešimtmetyje Pasaulinė sveikatos organizacija galėjo paskelbti, jog liga visiškai išnaikinta, o paskutiniai du viruso pavyzdžiai saugomi vos dviejose pasaulio laboratorijose.

Tačiau nepaisant ryškaus ligos įspaudo žmonijos istorijoje, raupų ištakos iki šiol skendėjo migloje.

Manoma, kad variolos viruso protėvis iš graužikų į žmones perėjo prieš tūkstančius metų – ir kad tai nutiko Afrikoje. Rašytiniai šaltiniai ir mumifikuoti palaikai – įskaitant ir faraono Ramzio V – rodo, kad senovės Egipte raupai išties turėjo būti žinomi. Tačiau iki šio naujausiojo tyrimo, ankstyviausias raupų, patvirtintų genetiniais duomenimis, atvejis buvo surastas Lietuvoje – tai buvo XVII a. vaiko mumija, aptikta Vilniaus Šventosios Dvasios (domininkonų) bažnyčioje.

DNR, paimta iš dvejų-ketverių metų mumifikuoto vaiko, mirusio 1643-1665 m. dubens ir kojų, iki šiol buvo mokslui seniausias žinomas atvejis, leidęs mokslininkams tyrinėti, kaip raupai vystėsi praeityje – ir kaip gali mutuoti ateityje. „Iš pradžių net nežinojome, kad šis vaikas sirgo raupais, nes liga nepaliko jokių požymių“, – tuometinį atradimą komentavo italų antropologas Dario Piombino-Mascali.

Pasak mokslininko, tuometiniai radiniai kėlė klausimą, iš kur XVI amžiuje netikėtai atsirado raupai.

Naujas tyrimas

Tačiau dabar moksliniame žurnale „Science“ E.Willerslevas rašo apie plataus masto tyrimą, kuris apėmė 1867 žmonių palaikus – ir kurio metu buvo aptikta 11 viruso DNR pavyzdžių žmonėse, kurie 600-1050 metais gyveno Europos teritorijoje nuo Danijos iki Rusijos. Šis laikmetis persidengia su vikingų laikais.

„Tai yra seniausias patvirtintas raupų atvejis“, – teigia E.Willerslevas.

Bet tyrėjai pastebi, kad nors visi 11 asmenų mirties metu buvo užsikrėtę variolos virusu, neaišku, ar būtent jis juos nužudė. Nes, pavyzdžiui, vienas asmuo, gyvenęs Oksfordo apylinkėse (Anglija) mirė ypač žiauriai – buvo nudurtas iš nugaros: greičiausiai tai nutiko per danų ar kitų vikingų reidą.

Mokslininkai iš keturių asmenų išskyrė beveik pilnus viruso genomus – ir atlikus analizę paaiškėjo, kad šis dabar išnykęs vikingų amžiaus variolos virusas skiriasi nuo šiuolaikinių štamų, nors greičiausiai lygiagrečiai vystėsi iš bendro protėvio, kuris egzistavo prieš maždaug 1700 metų.

Mokslininkų komanda teigia, kad išvados sutampa su rašytinėmis žiniomis, kad raupai Vakarų ir Pietų Europoje plito šešto amžiaus pabaigoje – ir paneigia idėją, kad šią ligą į Angliją atvežė normanai arba ją į Europą sugrąžino iš Kryžiaus karų grįžtantys kryžiuočiai.

Ir nors neaišku, kaip bei kada šiaurinėje Europoje atsirado šiuolaikinės raupų formos, E.Willerslevas sako, kad viena iš galimybių yra ta, kad viruso protėvis plito jau vikingų laikais – tik darė tai ne taip efektyviai, kaip naujasis štamas.

Bet pasak mokslininko, svarbiausia yra tai, kad tokios išvados paaiškina variolos viruso evoliuciją ir netgi gali suteikti įžvalgų, kaip kitos gyvūninės raupų grupės ligos gali mutuoti ir potencialiai kelti pavojų žmonėms.

Parengta pagal „The Guardian“.