Gąsdinanti statistika – ateityje apvaisinti moterį galės tik mažuma vyrų

„Normalų vaisingumą lemia šie nesutrikę moters ir vyro vaisingumo organų fiziologiniai procesai: ovuliacija, adekvatus spermatozoidų kiekis ir judrumas, kiaušintakių funkcionalumas, užtikrinantis lytinių ląstelių (kiaušialąstės ir spermatozoidų) patekimą į kiaušintakio ampulinę dalį (joje įvyksta apvaisinimas), netrikdomas besidalijančio embriono judėjimas kiaušintakiu į gimdos ertmę ir tolesnė implantacija bei vystymasis”, – sako medicinos centro „Northway“ gydytojas akušeris ginekologas Rolandas Žiobakas.

Patyręs nevaisingumo gydymo specialistas pasakoja apie pagrindines nevaisingumo priežastis ir pristato sprendimo būdus, kuriuos šiuolaikinė medicina gali pasiūlyti poroms, negalinčioms susilaukti kūdikio.

Kodėl nevaisingumas tampa vis opesne problema

Gydytojo teigimu, pagrindinės nevaisingumo priežastys susijusios su šiuolaikiniu gyvenimo būdu. Žmonės yra neatsparūs ne tik negailestingai tiksinčiam biologiniam laikrodžiui ir įvairiems aplinkos faktoriams – užterštumui, vis didesniam endokrininę sistemą trikdančių cheminių medžiagų naudojimui ir jų sukeliamam poveikiui sveikatai.

Šeimos kuriamos vis vėlesniame amžiuje, vaikų planavimas taip pat nukeliamas. Vaisingumo mažėjimas yra susijęs ir su ilgesnį laiką kartu gyvenančios poros retesniais lytiniais santykiais bei kontracepcinių priemonių naudojimu. Sulaukusi 40 metų amžiaus pastoti geba tik kas trečia sveika moteris.

Amžius yra pagrindinis veiksnys, lemiantis nevaisingumą. Senstant mažėja funkcinis kiaušidžių rezervas, dėl kiaušidžių senėjimo blogėja kiaušialąsčių kokybė ir dažniau pasitaiko chromosomų anomalijų atvejų, o tai susiję su dažnesniais nesivystančio nėštumo ar savaiminio persileidimo atvejais.

Tyrimais nustatyta, kad vyresnių nei 40 metų amžiaus moterų, kurių nevaisingumas buvo gydomas atliekant pagalbinio apvaisinimo procedūras su 21-30 metų moterų donorinėmis kiaušialąstėmis, nėštumų dažnis yra analogiškas kaip ir jaunesnio amžiaus moterų. Su amžiumi taip pat blogėja vyrų spermos kokybė ir mažėja judrių spermatozoidų skaičius.

„Toks jau šiuolaikinio gyvenimo paradoksas – partneriai atideda šeimos planavimą vėlesniam laikui, siekdami karjeros, norėdami užsitikrinti finansinę nepriklausomybe, įsigyti būstą, svajodami pagyventi sau, tačiau vėliau, sulaukę vyresnio amžiaus ir susidūrę su nevaisingumo problema, turi daug savo laiko, energijos ir finansų skirti tam, kad galėtų susilaukti vaiko”, – apibendrina gydytojas.

Pasak R. Žiobako, sunku vienareikšmiškai atsakyti, ar nevaisingumo problema tampa vis opesnė.
Viešai skelbiama statistika nebūtinai atspindi realią situaciją, nes nėra žinoma, ar visos poros, kurioms nepavyksta pastoti, kreipiasi į specialistus nevaisingumo gydymui.

Ką apie nevaisingumo paplitimo tendencijas sako mokslas?

2017 m. „British Medical Journal“ buvo publikuota danų andrologo Niels‘o Skakkebaek‘o atlikta sisteminė apžvalga, kuria remiantis teigiama, kad Vakarų Europos šalyse laikotarpiu nuo 1973 metų iki 2011 metų spermatozoidų kiekis vyrų spermoje sumažėjo net 52 procentais. Šiame tyrime taip pat atskleidžiama ir vyrų sėklidžių vėžio augimo tendencija minėtu laikotarpiu. Panašius tyrimų duomenis paskelbė ir Hagai Levine 2017 m., apžvelgęs Europos, Šiaurės Amerikos, Australijos ir N. Zelandijos vyrų duomenis.

To paties danų andrologo Niels‘o Skakkebaek‘o atlikto tyrimo, publikuoto 1992 metais, duomenimis, nuo 1938 metų iki 1991 metų spermatozoidų kiekis vyrų spermoje sumažėjo 40 proc. Šio tyrimo metu buvo tirta 15 000 vyrų sperma.

Autorių nuomone, beveik nelieka abejonių, kad išvardinti pokyčiai susiję su aplinkos užterštumu ir gyvenimo būdo poveikiu.

„Pagal teorinę statistinę prognozę daroma prielaida, jog jeigu tokios tendencijos išliks ir ateityje, dar po penkiasdešimties metų vyrų, gebančių natūraliai apvaisinti sveiką partnerę, bus mažuma“, – mokslininkų įžvalgomis dalinasi Rolandas Žiobakas.

„Kaip cheminiai junginiai, su kuriais mes susiduriame kasdieniame gyvenime, veikia mūsų organizmą? Šios cheminės medžiagos yra vadinamos endokrininės (hormoninės) sistemos trikdytojais. Kad būtų lengviau suprasti, įsivaizduokime žmogaus organizmą kaip kompiuterį, o endokrininės sistemos ardytojus – kaip hakerius, kurie įdiegia į organizmą kenkėjiškas programas, dėl kurių mūsų kompiuteriai stringa ir neatlieka reikiamų funkcijų“, – vaizdžiai pasakoja gydytojas.

Medžiagų, priskiriamų endokrininiams trikdytojams, grupė yra labai įvairi. Šiandien nustatyta daugiau kaip 200 endokrininę sistemą pažeidžiančių cheminių medžiagų. Mūsų organizmas endokrininę sistemą ardančias chemines medžiagas – bisfenolį A, parabenus, ftalatus, pesticidus ir kitas, atpažįsta kaip savus natūralius hormonus, ir įtraukia jas į hormoninės sistemos veiklą.

Tačiau šios svetimos medžiagos neatlieka organizmui įprastų hormoninių funkcijų, o priešingai – palaipsniui pažeidžia visą endokrininės sistemos veiklą, blokuodamos hormonų receptorius, sužadindamos tam tikram gyvenimo laikotarpiui nebūdingus procesus arba, atvirkščiai – slopinandamos organizmo signalus pradėti veikti. Dėl šių priežasčių padidėja rizika susirgti onkologinėmis ligomis, cukriniu diabetu, žmonės tampa nevaisingi.

Šių kenksmingų medžiagų yra plastiko gaminiuose, vaikų ir suaugusių higienos reikmenyse, odos priežiūros produktuose, kosmetikoje, maisto pakuotėse, žaisluose, balduose, tekstilės gaminiuose ir rūbuose, elektronikos įrangoje, ir kt. Nustatyta, kad net labai nedideli endokrininę sistemą ardančių medžiagų kiekiai kenkia moters gimdoje besiformuojančiam vaisiui, kūdikiams, paaugliams brendimo laikotarpiu, moterims nėštumo ir menopauzės laikotarpiu.

„Realiai vienintelė veiksminga priemonė padėti susilaukti vaikų, esant vyro spermos nepakankamam kiekiui ir judrumui – atlikti pagalbinį apvaisinimą mėgintuvėlyje, nes natūraliomis sąlygomis prastos kokybės vyro spermatozoidai negali apvaisinti moters kiaušialąstės“, – teigia nevaisingumo gydymo specialistas.

Kokius sprendimo būdus šiuolaikinė medicina gali pasiūlyti poroms, negalinčioms susilaukti kūdikio?

„Kalbant apie naujoves, vis labiau populiarėja trombocitais praturtintos plazmos (angl. platelet-rich plasma, PRP), kaip gydymo metodo, pritaikymas medicinoje. Kokia PRP procedūros esmė?
Kraujo kūneliuose trombocituose yra biologiškai aktyvių medžiagų – citokinų, augimo faktorių, kurie kūno audiniuose suaktyvina bei atjaunina ląsteles, skatina kolageno gamybą, audinių atsinaujinimą, naujų kapiliarų susidarymą“, – pasakoja gydytojas.

PRP procedūrai naudojami paties paciento kraujo kūneliai – trombocitai, todėl jie nesukelia žmogui alerginės ar autoimuninės reakcijos. Procedūros metu iš venos paimamas nedidelis kiekis kraujo, jis apdorojamas specialiame PRP aparate, kuris trombocitų koncentraciją padidina 5 kartus. Gautas plazmos trombocitų koncentratas itin plona adata ar specialaus kateterio pagalba suleidžiamas į tam tikrus kūno audinius.

„Ortopedinėje praktikoje PRP injekcijomis gydomi sąnarių, sausgyslių uždegimai, raiščių patempimai ir plyšimai bei kiti kaulų, raumenų ir jungiamojo audinio pažeidimai, sporto medicinoje PRP injekcijomis sėkmingai ir greitai gydomos sportininkų patirtos traumos, ginekologijos srityje šis metodas naudojamas simptominės gimdos kaklelio ektopijos, vulvos distrofijos, ir kitos patologijos gydymui, taip pat greitesniam žaizdų gijimui po makšties rekonstrukcinių ir uroginekologinių operacijų dėl onkologinių susirgimų bei šlapimo nelaikymo. Pastaraisiais metais PRP metodas vis dažniau naudojamas ir reprodukcinėje medicinoje – nevaisingumo gydymui“, – dalinasi patirtimi R. Žiobakas.

Gimdos gleivinės (endometriumo) paruošimas implantacijai trombocitais praturtintos plazmos (PRP) injekcijomis

Pasak akušerio ginekologo, sėkmingą embriono implantaciją po pagalbinio apvaisinimo mėgintuvėlyje (IVF) procedūrų lemia daugelis veiksnių, tačiau neabejojama, kad vienu pagrindinių išlieka gimdos gleivinės – endometriumo pasiruošimas „priimti“ embrioną.

Klinikiniais tyrimais įrodyta, kad endometriumo storis, reikalingas sėkmingai embriono implantacijai, turėtų siekti ne mažiau kaip 7 milimetrus. Tokiu atveju klinikinio nėštumo tikimybė yra du kartus didesnė. Manoma, kad endometriumo imlumą apsprendžia ne tik jo storis, bet ir pakankama kraujotaka smulkiuose gimdos gleivinės kapiliaruose.

„Nepakankamo storio endometriumo paruošimui iki šiol būdavo taikomas hormoninis gydymas estrogenais, citokinų terapija ar akupunktūra. Tačiau minėti gydymo metodai neretai neatneša norimų rezultatų, todėl pradėta ieškoti naujų efektyvesnių metodų. Vienas tokių – autologinė trombocitais praturtintos plazmos (PRP) įleidimas į gimdos ertmę“, – pasakoja gydytojas.

Moksliniai tyrimai patvirtina PRP metodo efektyvumą endometriumo paruošimui prieš embriono implantaciją. Tyrimų duomenimis remiantis, trombocitais praturtintos plazmos instiliacijomis į gimdos ertmę gydytų moterų endometriumo storis pasiekė daugiau nei 7 milimetrus, o tai visais atvejais lėmė sėkmingą embriono implantaciją.

Kiaušidžių atjauninimas, atliekant PRP

R. Žiobako teigimu, kiaušidžių atjauninimo procedūra, taikant PRP terapiją, gali paskatinti neaktyvių užuomazginių folikulų augimo aktyvavimą ir kiaušialąsčių vystymąsi kiaušidėse. Tai ypač aktualu moterims, kurioms gali būti sudėtinga pastoti dėl priešlaikinio kiaušidžių funkcijos išsekimo ar sumažėjusio kiaušidžių funkcinio rezervo, kurį rodo sumažėjęs antimiulerinio hormono (AMH) kiekis bei mažas kiaušidės folikulų skaičius.

„Kiaušidžių atjauninimas, atliekant PRP injekciją į kiaušides yra minimaliai invazinė procedūra - trombocitais praturtinta plazma plona adata sušvirkščiama į kiaušides pro makštį ultragarso kontrolėje. Ši intervencija labai panaši į kiaušidžių folikulų punkciją, kuri atliekama prieš pagalbinio apvaisinimo mėgintuvėlyje (IVF) procedūrą. Pacientė skausmo nejaučia, nes taikoma intraveninė nejautra“, – pasakoja gydytojas.

Gydymui naudojant pačios pacientės kraujo ląsteles, išvengiama galimybės užsikrėsti ligomis, perduodamomis per kraujo komponentus. Kadangi PRP paruošti naudojama išimtinai pacientės kraujo plazma ir nenaudojami sintetiniai priedai, išvengiama alerginių reakcijų.

Kiaušidžių PRP procedūra suteikia vilčių pastoti moterims, kurioms diagnozuotas priešlaikinis kiaušidžių išsekimas, taip pat toms, kurių vaisingumo galimybės yra sumažėjusios dėl negailestingai tiksinčio biologinio laikrodžio – vyresnio amžiaus.

Pirmieji rezultatai, pasiekti šio metodo pradininkų 2015 metais Graikijoje, parodė, kad po kiaušidžių PRP procedūros apie 75 proc. moterų gali laikinai atsistatyti kiaušidžių funkcija, kuri vertinama pagal hormonų koncentraciją ir folikulų vystymosi kiaušidėse atsinaujinimą.

„Iš 60-ties vyresniu nei 45 m. amžiaus moterų, kurioms buvo atlikta kiaušidžių PRP procedūra, natūraliai arba po pagalbinio apvaisinimo procedūrų pastojo 15 procentų moterų“, – baigdamas pokalbį optimistiška statistika dalinasi R. Žiobakas.

Statistiniai duomenys:

Manoma, kad 1500 iš vieno milijono porų, mėginant susilaukti kūdikio, iš per metus reikia IVF (pagalbinio apvaisinimo mėgintuvėlyje) arba ICSI (Intracitoplazminė spermatozoido injekcija) procedūros.

Šiandien Belgijoje, Slovėnijoje, Danijoje apie 5-6 proc. vaikų gimsta po IVF procedūros.
Prognozuojama, kad 2100 metais apie 400 mln. žmonių bus gimę po pagalbinio apvaisinimo mėgintuvėlyje procedūrų.