Alyvuogių aliejaus paslaptis: vienaip vartojamas padeda netukti, kitaip gali tik pakenkti

Mikrobiologė iš Frankfurto, Vokietijos, Giulia Enders pataria alyvuogių aliejų dažniau vartoti ir tiems, kurie norėtų sulieknėti. Tačiau įspėja: šis aliejus, priešingai paplitusiai nuomonei, visiškai netinka kosmetinėms procedūroms. Savo teiginius ji paremia naujausiais mokslininkų duomenimis.

Apie alyvuogių aliejaus naudą ir keliamus pavojus G. Enders rašo savo bestseleriu tapusioje ir net į daugiau kaip 30 pasaulio kalbų išverstoje knygoje „Žarnyno žavumynai“. Į lietuvių kalbą šią knygą apie žarnyną išvertė Kristina Sprindžiūnaitė, o lietuviškai išleido leidykla „Kitos knygos“.

Pateikiame knygos ištrauką:

Kaip blogi riebalai gali pridaryti blogo, taip ir gerų poveikis gali būti puikus. Sumokėjęs keletą eurų daugiau už tikrą šaltai spaustą alyvuogių aliejų (extra virgine) duonos gabalėliu dažys tikrą balzamą širdžiai ir kraujagyslėms. Alyvuogių aliejus buvo daugelio tyrimų objektas, rezultatai byloja, kad jis apsaugo nuo arterinės sklerozės, ląstelių streso, Alzheimerio ir akių ligų (pavyzdžiui, makulos degeneracijos). Be to, pastebimas teigiamas poveikis sergant uždegiminėmis ligomis – pavyzdžiui, reumatiniu artritu, bei tam tikrų rūšių vėžio profilaktikai. Labai įdomu visiems, bijantiems riebalų, bus štai kas: alyvuogių aliejus turi potencialo kovojant su nepageidaujamomis lašinių klostėmis. Mat jis blokuoja enzimą riebaliniame audinyje, riebalų rūgščių sintezę, kai iš perteklinių angliavandenių mėgstama gaminti riebalus. Alyvuogių aliejus naudingas ne vien mums – gerosioms žarnyno bakterijoms irgi patiks puoselėjanti procedūra.

Kad ir kainuoja vieną kitą eurą daugiau, gero alyvuogių aliejaus skonis nesivelia burnoje, nėra apkartęs – jis žalias ir vaisinis, o nuryjant kartais jaučiamas „šiurkštumas“ – dėl to, kad aliejuje yra rauginių medžiagų. Jei kam toks apibūdinimas pernelyg abstraktus, tegu gero butelio siekia vadovaudamasis įvairiomis kokybės garantijomis.

Tiesa, drąsiai šliūkštelėti alyvuogių aliejaus į keptuvę – ne tokia jau gera mintis, mat karštis daug ką suardo! Karštos kaitvietės puikiai tiks kepsniui ar kiaušiniui, bet ne aliejingoms riebalų rūgštims, nes gali pasikeisti jų cheminė sudėtis. Kepimui geriausia imti tam skirtą aliejų arba kietus riebalus – sviestą ar kokosų aliejų. Tiesa, juose daug peikiamų sočiųjų riebalų rūgščių, bet užtat jie stabilesni karštyje.

Taurūs aliejai ne tik jautriai reaguoja į karštį, bet ir gaudo laisvuosius radikalus iš oro. Laisvieji radikalai organizme pridaro daug žalos, nes jiems visai nepatinka būti laisviems, labai jau reikia prisirišti. ir kabinasi jie prie visko – prie kraujagyslių, veido odos ar nervų ląstelių – sukeldami kraujagyslių suerzinimą, odos raukšlėjimąsi ar nervų ligas. Jei taip jau nori kabintis prie aliejaus – į sveikatą, bet prašom tik organizme, o ne virtuvėje. Užtat įsipylę aliejaus gerai užsukite kamštelį – ir į šaldytuvą.

Mėsoje, piene ar kiaušiniuose esančių gyvulinių riebalų sudėtyje yra kur kas daugiau arachidono rūgšties nei augaliniuose aliejuose. Iš ararchidono rūgšties organizmas gaminasi skausmą skatinančius neuromediatorius. Užtat aliejuose – rapsų, linų sėmenų ar kanapių – yra daugiau uždegimus slopinančios alfa-linoleno rūgšties, o alyvuogių aliejuje esama panašiai veikiančios medžiagos – oleokantalo. Šie riebalai veikia panašiai kaip ibuprofenas ar aspirinas, tik jų dozės smarkiai mažesnės. Tad ūmai suskaudus galvą jie nepadės – tačiau reguliariai vartojami padeda uždegimine liga sergančiam arba dažniau galvos ar menstruacinių skausmų kamuojamam žmogui. Kartu palengvėja jau ėmus vartoti daugiau augalinių, o ne gyvulinių riebalų.

Vis dėlto alyvuogių aliejus nėra stebuklingas gyduolis odai ir plaukams. Dermatologiniai tyrimai netgi parodė, kad grynas alyvuogių aliejus šiek tiek erzina odą, o plaukai nuo jo taip susiriebaluoja, kad jų trinkimas paskui niekais paverčia visą puoselėjamąjį poveikį.