Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Žmogus ir medicina |
„Tarp kūjo ir priekalo. Tarp kūjo ir priekalo. Tarp chujo ir priekalo“, — pasakojimą pradėjo socialiniame tinkle „Facebook“ „Pirmų metų rezidentė“ pasivadinusi medikė. Toliau ji atvirai dalijosi medikų darbo pandemijos metu detalėmis: kylančiomis dvejonėmis, namo parsinešamu skausmu, neteisybe, nusivylimu. „Negi tai, kad aš norėjau padėti žmonėms ir įstojau į mediciną, reiškia, kad buvau visiška durnelė?“, – svarstė jaunoji medikė. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! „Susirgo dar keturi mūsų kolegos. Tai yra didelis smūgis mūsų skyriui. Bet aš, atrodo, nieko gero nebejaučiu. Lyg mano kūnas nebepriklauso man. Jis kažką valgo, kažkiek miega, velkasi į darbą“, — rašoma toliau. „Kartais man gydytojai sako, kad aš esu faina rezidentė. Kolegos rezidentai man sako, kad aš esu labai stipri. Nes atstoviu savo su pacientais. Dažnai greit reaguoju ir kažką darau pagal paprastus turiu kažką daryti principus. Kartais tuo didžiuojuosi, bet parsivilkus namo išgyvenu filmą, lyg kažkokį vaidybinę absurdo komediją ir klausiu savęs – už ką man taip? Negi tai, kad aš norėjau padėti žmonėms ir įstojau į mediciną, reiškia, kad buvau visiška durnelė? Nes aš nešuosi tai namo – kiekvieną mirusią dūšią, kiekvieną mirštantį, kurio neima reanimacija ir mes jį marinuojam skyriuj, kiekvieną įžeidimą iš artimųjų ir pacientų, kiekvieną aštresnį ar toksišką pasišnekėjimą su personalu, viską nešuosi namo ir po to bandau tai nuryti, nustumti, labai stipriai bandau nerūkyti, nes juk mečiau. Aš esu PMR. Tai reiškia, kad aš neturiu patirties, neturiu tiek žinių, kiek gydytojai, baigę rezidentūrą. Tačiau aš vis tiek turiu daugiau medicininių žinių ir patirties nei žmonės, kurie medicinos nesimokė. Aš žinau, kodėl intraveniniai antibiotikai kartais yra geresnis variantas nei geriami. Aš kažkiek raukiu farmakologijos ir laboratorinės medicinos, nu, tarkim, aš šį bei tą žinau apie mediciną ir labai dažnai aš galiu suteikti pirmą pagalbą skyriuje ir kitur, galiu prižiūrėti žmogų skyriuje, o jei kažko nebegaliu, ieškau kažko, kas man padėtų suvaldyti situaciją ir taip kaskart kažko išmokstu.“ Toliau „Pirmų metų rezidentė“ rašo: „Bet vis daugėja tokių žmonių, kuriems nei rezidento, nei medicinos mokslų daktaro žodis nėra lemiamas, nėra svarbus, nes aš, PMR, gaunu kažkokius didelius valstybės pinigus, kad laikyčiau žmones uždarytus ligoninėje ir pripaišyčiau kovidą. Galiu nuraminti – per COVID bangą aš neuždirbau NEI VIENOS kapeikos viršaus. Kaip tik mano pajamos mažesnės, nes turėjau izoliuotis kelis kartus. Bet jų vis daugėja. Vaikų, kurie pasiima savo dūstantį po insulto atsigaunantį tėvą. Be dokumentų, be nieko, tiesiog suorganizuoja pabėgimą iš ligoninės. Sutuoktinių, kurie tave koneveikia ir bėga iš ligoninės, sergantys besimalantys ligoninės prieangyje, neaišku kodėl, kovidu netikintys, tik sergantys kažkuo, lyg niekad taip nėra buvę. IR tu privalai juos išleisti, nes gyvename laisvoje šalyje. Po to jie iš kažkur iškasę tavo numerį ieško tavęs, nes, dieve mano, pablogėjo būklė. Ir tu nespėji atsiliepti, nes dėl kovido sąlygotos hiperkoaguliacinės būklės, nepaisant taikyto kryptingo gydymo, žmogų ištiko infarktas ir tu jį gaivinai. Neatgaivinai.“ „Aš jaučiuosi tokia nešvari po darbo. Bandau praustis, šveistis, nusitrinti visas šlykštynes, visus įžeidimus ir pažeminimus. Man į juos nusispjaut, tik jie kažkaip kimba prie manęs ir aš imu tikėti jais. Bet aš galiu tai pamiršti, aš galiu viską nustumti į šalį. Tik kai kažkas drįsta skriausti skyriaus slaugytojas, aš noriu tą žmogų išmesti pro langą. Taip, būna konfliktų ir nesusipratimų ir iš mūsų pusės, būna jų kasdien, bet toks jausmas, kad mes esame žemiau nei žemė, neverti pagarbos, mano žodis, kuris vis dėl to, yra gydytojo žodis, vertas absoliučiai nieko. Yra toks dalykas, kaip deguonis, kuris skyriuje teikiamas per nosines kaniules, kaukes arba kaukes su rezervuaru. Tos vietos su deguonimi dabar vertos aukso. Deja, deguonį paskirti yra lengva. Deguonimi kvėpuoti – nieko lengvo. Pastovi oro srovė sausina nosį ir burną, erzina, ir turėt kažką pastoviai ant veido trukdo, t.t. ir pan. Žmonės, kurie krenta į hipoksines būkles, ima deguonies nebekvėpuoti – nusiplėšia nosines kaniules ar kaukę, tu uždedi atgal – jie vėl tą patį. Tai blogas prognostinis rodiklis, nebent pacientas jau seniai buvo demenciškas. Ir jei atsiranda, na, perspektyvesnis žmogus, tu sukeiti lovas ir duodi tą deguonį tam, kas tikrai kvėpuos. Tada prasideda artimųjų atakos – kodėl jis nebegauna deguonies? Jūs jį žudot, aaaa“, – pasakojama toliau. „Tada yra kitas dalykas, žmogus dar ne hipoksiškas, dar pilnai sąmoningas, bet jam kvėpuoti nepatinka, nefaina, dusina, nenoriu. Bet vos pasiūlius užleisti deguonį kam nors kitam, prasideda didelės rietenos ir pykčiai. Piktybiniai, bjaurūs pacientai, kurių būklė sunki, gydymas jiems visas netinka, ir vos tu išeini iš palatos, deguonis vėl numetamas į šoną. Kažkam jo trūksta, kažkas daro va šitaip. Va tokie dalykai. Šiandien mane bandė guosti, kad mes visi esame labai blogoje būklėje. Kad mes turime rinktis tarp tų, kas gyvens ir mirs. Normaliomis sąlygomis daug jų galbūt išgyventų. Gal trumpam, gal ilgėliau. Bet reanimacija perpildyta. Ir tu darai ką gali čia. Ir to nepakanka. Atidarai advento kalendoriaus durytes – ten šokoladas. Aš atidarau palatos duris – vienas negyvas. Kitas gal tuoj toks taps, o mano galimybės išsemtos. Eini į kitą palatą ir sustingsta ranka ties rankena. Bijau. Trys įkvėpimai, įkandu sau į žandą, kraujo skonis pažadina. Koks nuostabus Adventas. Tikiuosi, nukrisiu nuo laiptų“, – rašo „Pirmų metų rezidentė“. |