Ne visada lašišą valgyti sveika: viena rūšis didina vėžio tikimybę

„The New York Times“ žurnalistė, knygų apie sveiką mitybą autorė Sophie Egan rašo, kad rūkyta lašiša ar kita žuvis gali padidinti kolorektalinio ir kitų vėžio rūšių riziką.

Amerikos vėžio tyrimų institutas rūkytą žuvį laiko tokia pat žalinga, kaip ir perdirbta mėsa. Nors kitos vėžio tyrimų grupės yra mažiau tikros dėl to, ar rūkytos žuvies valgymas kelia tokią pačią riziką, kaip kitų perdirbtų mėsos gaminių.

2015 metais Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Tarptautinės vėžio tyrimų agentūros darbo grupė perdirbtą mėsą priskyrė kancerogeniniams produktams, teigdama, kad yra pakankamai įrodymų, jog tai sukelia kolorektalinį vėžį. Tai buvo svarbi žinia, nes labai retai mokslininkai naudoja žodį „sukelia“, kalbėdami apie maistą ir ligą. Tyrėjai, kurie peržiūrėjo įrodymus, vis tik savo analizėje netyrinėjo būtent rūkytos žuvies. Kol kas, pasak Tarptautinės vėžio tyrimų agentūros atstovės, jų atsakymas į klausimą, ar rūkytos žuvies valgymas padidina vėžio riziką, yra: „To mes nežinome“.

Terminas „perdirbta mėsa“ nurodo į mėsos gaminius, kurie buvo perdirbti, naudojant technologijas, pagerinančias skonį ir užkonservuojančias, tokias, kaip konservavimas, fermentavimas, sūdymas ar rūkymas. Į šią kategoriją patenka dešrelės, kumpis, šoninė, dešra, džiovinta mėsa ir pan.

PSO taip pat išskyrė raudoną mėsą – jautieną, kiaulieną, avieną – kaip „galbūt kancerogeninę“, nurodydama galimas jos sąsajas su kasos, prostatos ir su kolorektaliniu vėžiu.

„Net, jeigu tai įmanoma, perdirbta žuvis, netgi vištiena ar kalakutiena, būtų geresnė alternatyva“ nei perdirbta raudona mėsa, kuri kelia papildomo nerimo dėl sveikatos, „kol kas mes turime žiūrėti į visa tai, kaip į perdirbtą mėsą, – sakė Tarptautinės vėžio tyrimų agentūros mitybos programų vyresnioji vadovė Alica Bender. – Negalime pasakyti, kad viena yra geriau už kitą“.

Dietologė A. Bender siūlo riboti rūkytos žuvies suvartojimą, mėgautis ja kaip užkandžiu tik kartais, bet ne kasdien dėl tos pačios priežasties, dėl kurios reikėtų riboti ir perdirbtos mėsos suvartojimą.

Ji pažymėjo, kad perdirbimas savaime yra slypinti vėžio rizikos priežastis. Kaip ir mėsos produktai, lašiša ar kitokia žuvis dažnai rūkoma, siekiant pagerinti skonį bei ilgiau ją išlaikyti.

Neaišku, kodėl perdirbimas gali padidinti vėžio riziką, bet vienas iš rizikos veiksnių gali būti sūdymas. Pvz., Pasaulio vėžio tyrimų fondas savo interneto puslapyje teigia, kad yra aiškių įrodymų, jog maisto konservavimas sūdant, įskaitant „daržovių marinavimą ir sūdymą ar žuvies džiovinimą“, padidina skrandžio vėžio riziką. Pvz., Kantono stiliaus sūdyta žuvis, populiari Pietų Kinijoje, kuri yra ir sūdyta, ir fermentuota, sietina su padidėjusia nosiaryklės vėžio rizika.

Kiti perdirbimo metodai taip pat gali būti svarbūs. Aukšta temperatūra rūkant gali būti rizikos veiksniu, kadangi ji susijusi su kancerogenų išsiskyrimu, ruošiant mėsą. Taip pat riziką gali didinti nitratai, naudojami kaip konservantai. Arba tai gali būti skirtingų veiksnių derinys.

Nors Tarptautinė vėžio tyrimų agentūra rekomenduoja nevartoti per daug rūkytos žuvies, kitos svarbios vėžio tyrimų organizacijos kol kas dar neturi aiškių išvadų dėl to.

Vis tik žuvis sietina ir su daugybe teigiamų poveikių sveikatai. Šis produktas gali sumažinti širdies ir net kai kurių onkologinių ligų riziką, ypač vartojamas vietoje raudonos mėsos. Norint išsiaiškinti, ar ši galima nauda gali iš esmės dingti, jeigu žuvis yra rūkyta dėl perdirbimo, reikia atlikti daugiau tyrimų.

Rūkymas ir konservavimas pagerina maisto skonį, padaro jį geidžiamu, taip pat prailgina galiojimo laiką, kas yra patogiau vartotojui. Tad kitas svarbus klausimas, į kurį kol kas neatsakyta, ar vėžio rizika dėl to, kad nevartojame pakankamai žuvies, gali nusverti vėžio riziką, kurią sukelia rūkyta žuvis.