Amžinas klausimas – ar dirbtiniai saldikliai yra sveikesni už cukrų, ar visgi ne? Ir kaip dėl vėžio sukėlimo bei svorio mažinimo? Štai ką sako ekspertai (Video)

Sacharinas – pirmasis dirbtinis saldiklis – buvo atrastas atsitiktinai, kai 1879 m. Johns Hopkinso universiteto profesorius Ira Remsenas laboratorijoje eksperimentuodamas su skirtingomis cheminėmis medžiagomis pastebėjo saldžią medžiagą ant savo rankų.

Sacharinas greitai tapo itin populiarus, daugiausia dėl to, kad jis buvo pigus. Jis buvo ypač plačiai paplitęs per Antrąjį pasaulinį karą, kai trūko tikrojo cukraus.

Šiandien dirbtiniai saldikliai yra dietinių ir becukrio maisto ir gėrimų rinkos pagrindas. Jų patrauklumas šiandien yra ne tik tai, kad jie yra pigūs, bet ir jų galimybės kovoti su didėjančia nutukimo grėsme ir su tuo susijusiu poveikiu sveikatai.

Sacharinas yra daugiau nei 200 kartų saldesnis nei cukrus, tačiau neturi kalorijų. Ar tai reiškia, kad visą cukrų turėtume pakeisti dirbtiniais saldikliais? O gal reikia atsižvelgti į daugiau veiksnių?

Štai ką mano ekspertai į klausimą „Ar dirbtiniai saldikliai geriau nei cukrus?“.

Kas yra dirbtiniai saldikliai ir kaip jie veikia?

Dirbtiniai saldikliai suteikia saldų cukraus skonį, tačiau be kalorijų. Yra dvi plačios dirbtinių saldiklių kategorijos: cukraus alkoholiai ir didelio intensyvumo saldikliai.

Cukraus alkoholiai yra struktūriškai panašūs į cukrus, bet mažiau metabolizuojami, o didelio intensyvumo saldikliai yra maži junginiai, daug kartų saldesni už cukrų. Didelio intensyvumo saldikliai yra sacharinas ir aspartamas.

Nors dirbtiniai saldikliai suteikia minimalų kalorijų kiekį, tai nereiškia, kad jie yra inertiški. Dirbtiniai saldikliai sąveikauja su burnos ir žarnyno saldaus skonio receptorių T1R šeima, kuri gali turėti metabolinį poveikį.

Jie taip pat gali sąveikauti su žarnyno mikrobiomą sudarančiomis bakterijomis. Skirtingų saldiklių poveikis organizmui gali skirtis.

Ar yra ryšys tarp dirbtinių saldiklių ir vėžio?

Susirūpinimas, kad dirbtiniai saldikliai gali būti kancerogeniniai, kyla dėl 1978 m. tyrimo, kurio metu nustatyta, kad žiurkėms, kurios buvo šeriamos sacharinu, išsivystė šlapimo pūslės vėžys. Nuo to laiko buvo įrodyta, kad tai atsitinka tik žiurkėms, o sacharinas žmonėms nesukelia vėžio.

Ne tik sacharinas, bet ir visi JAV maisto ir vaistų administracijos (FDA) ir ES patvirtinti dirbtiniai saldikliai buvo išbandyti su laboratoriniais gyvūnais ir žmonių duomenimis. Nė vienas iš patvirtintų saldiklių neturi jokio ryšio su vėžiu.

Tęsinys kitame puslapyje: