Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Žmogus ir medicina

Anesteziologas atvirai apie atvejus, kai pacientas prabunda operacijos metu, atsigauna konstatavus mirtį ir kitas mistines patirtis

2022-01-03 (0) Rekomenduoja   (43) Perskaitymai (330)
    Share

Naujausioje savo knygoje „Ar čia kas nors yra?“ Eva Tombak kalbina mokslininkus, gydytojus, psichologus, astrologus, socialiai aktyvius žmones apie pakitusios sąmonės būsenas, smegenis ir mirties paradoksus. Anesteziologija taip pat dažnai vadinama mistine specialybe. Apie tai autorė kalbasi su Artūru Irlinu, anesteziologu iš Norvegijos.

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

– Artūrai, prieš ketvirtį amžiaus mane įkvėpė Tavo žodžiai, kad skausmo nereikia kentėti, jį galima nugalėti. Apie pasirinkimą trečiąjį vaiką gimdyti su epidurine nejautra kalbėjau puse lūpų, nes tada vyravo (o ir dabar valdo) natūralaus gimdymo propaganda. Skausmas sakralizuojamas, vadinamas apvalančia, transformuojančia jėga.

– Kartą teko dalyvauti diskusijoje, kaip Katalikų bažnyčia vertina skausmo malšinimą per gimdymą. Vienas kunigas paprašė neišimti žodžių iš Biblijos ir pacitavo Viešpaties žodžius Ievai: „Tu skausme gimdysi vaikus.“ Adomas ir Ieva buvę išvaryti iš rojaus už nepaklusnumą ir kiekvienas gavęs savo bausmę. Adomui buvę skirta prakaitu uždirbti duonos kąsnį, o Ievai – gimdyti kančiose vaikus.

Tačiau Dievas neuždraudė Adomui sukurti traktoriaus ir palengvinti sau darbo. Ir Ievai Dievas neuždraudė palengvinti savo kančių. Darbo racionalizavimas, skausmo malšinimas nėra nusižengimas Dievo valiai. Bažnyčia nesikiša į kasdienį gyvenimą, nenurodinėja, kaip kepti duoną, arti žemę ar gimdyti vaikus.

Skausmas – tik fiziologija. Aš čia nematau jokio sakralumo. Mes juk savo žarnyno veiklai nepriskiriame sakralumo, tad nėra ko mistifikuoti ir kitų kūno funkcijų. Skausmas nėra juslė, tai – pakenkimo suvokimas. Signalas apie pakenkimą keliauja nervais į nugaros smegenis, o iš ten – į galvos smegenis. Ir tik tada, kai smegenys dirgiklį suvokia kaip pakenkimą, signalas tampa skausmu. Jei sąmonė dėl kokios nors priežasties išjungta, tai ir skausmo negali būti, nes nėra kam suvokti pakenkimo signalo.

Žmogus skausmo nepatiria ir tada, kai nervų sistema nusprendžia, kad dabar tai neaktualu. Pavyzdžiui, jei įkando šuo ir yra pavojus, kad dar įkąs, tai nėra kada reaguoti į skausmą – reikia bėgti. Mirtino pavojaus zonoje smegenys nuslopina skausmo jutimą, todėl mes galime bėgti netgi su nutrauktais kojos raiščiais ar atviru lūžiu. Bet skausmas smogia, vos tik pasiekiame saugią vietą ir atsipalaiduojame.

– Tikra mistika, kad žmonija sugebėjo be normalios anestezijos išgyventi iki pat XX amžiaus. Dar XIX amžiuje chirurginis skausmas buvo malšinamas alkoholiu arba plaktuku per pakaušį. Bet ar daug evoliucionavome, jei narkozė vadinama žingsniu mirties link?

– Gyvenimo trukmė pailgėjo dėl 3A: aseptikos, antiseptikos ir anestezijos. Tačiau sterilumas turi savo „bet“. Gyventi su mikroorganizmais sunku, o be jų – iš viso neįmanoma. Ir dar klausimas, kas pas ką gyvena – mikrobai pas mus ar mes pas juos? Mūsų bakterijos sveria apie tris kilogramus, organizmo ląstelių yra apie 30 trilijonų, o bakterijų – dešimt kartų daugiau. Ir kai žarnynas urgzdamas reaguoja į nekokybišką maistą, tai čia ne mums, o žarnyno bakterijoms maistas nepatiko ir todėl mus pykina, viduriuojame. Mums atrodo, kad tokia protingo organizmo reakcija, o iš tiesų tai bakterijų maištas. Mūsų organizmas ir bakterijos gyvena simbiozėje. Jei bakterijų nebūtų, tai ir mūsų nebūtų. Vertėtų tai paaiškinti sterilumo ir antibiotikų aistruoliams.

Visi žino, kad imuninė sistema kovoja su organizmo priešais, bet ar suprantame, kad ji kovoja ne iš pareigos, o dėl to, kad jos tokia prigimtis? Jei padauginame antibiotikų, antiseptikų, dezinfekcijos, tai sunaikiname didžiąją dalį bakterijų, ir mūsų imuninė sistema išeina iš rikiuotės, nes daugiau neturi su kuo kovoti. Jei priešų nėra, įsijungia saviagresija, imuninė sistema pradeda pulti patį organizmą. Visos sisteminės ligos yra autoimuninės. Dėl aplinkos sterilumo išprotėjusios mamos įsivaizduoja, kad rūpinasi vaiko sveikata, bet iš tiesų savo atžalai daro meškos paslaugą. Sterilioje aplinkoje auginamas vaikas sirgs alergijomis, o vėliau gal ir sisteminėmis ligomis. Pernelyg sterilus gyvenimas nebus nei ilgas, nei malonus.

– Čia prisimenu gydytoją, kuris sako: „Išėję iš tualeto, nepamirškite NEnusiplauti rankų.“ Sterilumas tampa pandemijos priesaku ir naująja realybe. O realybė tokia pavargusi nuo karantinų ir gąsdinimų, kad turbūt pasirašytų operacijai be skausmo malšinamųjų, jei kas pažadėtų, jog pandemijos neliks. Beje, dėl operacijos be anestezijos: ar pritari, kad bendroji nejautra kartais pavojingesnė nei pati operacija, nes tokiu būdu smegenys įvedamos į komos būseną? Jei iš tiesų taip, tada būtų aišku, kodėl anesteziologija vadinama mistine specialybe.

– Bendrąja nejautra (kitaip anestezija, narkoze) atjungiamos smegenys, anesteziologai perima kvėpavimo ir kraujospūdžio reguliavimą per operaciją. Jokios čia mistikos nematau, bet pripažįstu, kad kūno reakcija gali būti nenuspėjama. Operuojamas pacientas kartais pabunda, bet siaubo filmuose taip būna kur kas dažniau nei banalioje realybėje. Taip gali nutikti atliekant cezarį, kai anesteziologui tenka dviguba atsakomybė – atitaikyti tokią anestetikų dozę, kad mama užmigtų, o vaikas negautų per daug ir galėtų normaliai kvėpuoti. Jei mama gauna nepakankamą dozę, jos miegas būna paviršinis. Todėl labai tikėtina, kad ji girdės, kas vyksta operacijos metu, ir vėliau tai mistifikuos. Mano apklausos duomenimis, apie 12 procentų moterų prisimena, ką kalbėjo chirurgai, atlikdami cezario pjūvį.

 

Per operaciją pacientas gali pabusti ir dėl techninių klaidų. Pavyzdžiui, baigėsi anestetinė medžiaga aparate, o personalas to nepamatė. Tokia situacija labai traumuoja. Bet kartais netgi pageidaujama, kad pacientas išliktų sąmoningas. Pavyzdžiui, per neurochirurginę operaciją, kai praveriama kaukolė, pacientas kartais specialiai pažadinamas, kad būtų galima atlikti tam tikrus testus, įsitikinti, jog situacija kontroliuojama.

Anesteziologijoje iš tiesų dar daug pilkų zonų, todėl daug ir mitų. Žmonės nerimauja, ar bendroji nejautra nepakenks atminčiai, bet iš tiesų reikėtų rūpintis ne atmintimi, o kognityvinėmis, tai yra mąstymo, funkcijomis. Rimtų šios srities tyrimų mažai. Kasmet šimtams milijonų žmonių taikoma bendroji nejautra, tačiau mažai kam atliekamas kognityvinis testas prieš anesteziją ir po jos. Nesureikšminu istorijų, esą po narkozės kažkieno atmintis sušlubavo, todėl negalėjo egzaminų laikyti. Jei per operaciją viskas buvo gerai, kognityvinių sutrikimų sukėlė tikrai ne anestezija. Jei žmogui buvo mentalinių problemų prieš operaciją, jos išliks ir po operacijos. Jei žmogus sirgo demencija, po operacijos ji gali sustiprėti. Nereikia visų bėdų karti ant anestezijos ir vis dėlto negalima nepaisyti anestezijos poveikio smegenų funkcijoms, nes diduma medžiagų bendrajai nejautrai sukelti yra nuodai, kurie veikia centrinę nervų sistemą.

– Tai kas gi yra anesteziologas – angelas sargas ar labiau atpirkimo ožys?

– Kiekvienas prisiima tokią atsakomybės naštą, kokią gali pakelti. Vienam kaip nuo žąsies vanduo: „Na, nepavyko...“ O kitas pasikaria. Kai kuriose šalyse tarp medikų savižudžių yra penkis ar net septynis kartus daugiau nei tarp kitų specialybių atstovų. O tarp moterų anesteziologių jų aštuoniskart daugiau. Mano keli kolegos išėjo iš gyvenimo neatlaikę atsakomybės naštos.

Tarp anesteziologų populiarus posakis: geras anesteziologas yra tas, kurio pastaroji anestezija buvo sėkminga. Tu dešimtmečius gali būti geriausias iš geriausiųjų, bet pakanka vienos nesėkmės – ir visi nuopelnai bus nurašyti.

 

– Pakalbėkime apie linksmesnius dalykus, pavyzdžiui, apie linksminamąsias dujas. Su jomis eksperimentavo natrio oksido filosofu vadinamas Williamas Jamesas. Jis pastebėjo, kad linksminamosios dujos žadina mistinį suvokimą.

– Linksminamosios dujos (azoto suboksidas) tradiciškai naudojamas skausmui malšinti per gimdymą, bet iš tiesų šio būdo veiksmingumas labai nedidelis. Apie tokias priemones gydytojai juokauja, kad jos taikomos dėmesiui nukreipti: gydytojas užima pacientą, o gamta gydo. Kalbu atsakingai, esu senosios kartos gydytojas, kuris pirmiausia anestetikus bandė pats.

Rostislavas Koposovas, vienas pirmųjų profesionalių anesteziologų Lietuvoje, mus mokė negyventi savo fantazijose ir prielaidose – pačius išbandyti viską, ką taikome ligoniams. Įsitikinę, kad tai nėra nei linksma, nei malonu, neskubėsime atsukti garintuvo visu pajėgumu, nes kai kurių anestetikų kvapas toks, kad gerklė spazmuoja. Senosios prabos gydytojai apsikrėsdavo liga, kurios gydymą sugalvodavo, nes manė, kad tai sąžiningiausias būdas įrodyti metodo veiksmingumą.

Aš nežinau, apie kokį mistinį suvokimą kalba Williamas Jamesas. Su kolegomis esame bandę linksminamųjų dujų: mano savijauta buvo lyg išgėrus vyno taurę, o kai kurie kolegos voliojosi ant grindų ir kvatojo kaip pašėlę. Tiesa, buvo ir tokių, kurie beveik nieko nepajuto. Taigi, bandymai savo kailiu ne visada padeda sužinoti, kaip konkretus vaistas veiks kitą.

– Vadini save vulgariuoju materialistu. Nejaugi tavo praktikoje nebuvo nė vieno mistinio įvykio?

– Viena istorija buvo. Vyresnio amžiaus moteris sirgo žarnyno vėžiu. Būklė buvo labai prasta: chirurgai ėmėsi moterį operuoti nesitikėdami išgelbėti, tiesiog norėdami suteikti šansą dar kelis mėnesius pagyventi. Chirurgas buvo puikus, susitvarkė greitai, bet po operacijos pacientei prasidėjo ūmus širdies nepakankamumas. Chirurgai išėjo, mes jau buvome beperkeliantys pacientę į reanimaciją, bet staiga jos širdis ėmė ir visiškai sustojo. Užregistravome mirties laiką, pranešėme chirurgams. Sesutės pradėjo ieškoti namiškių telefono numerio.

Praėjo geras pusvalandis, pacientė išoriškai atrodė mirusi, visi monitoriai rodė nulius, gyvybės nebuvimą. Aš tvarkiau savo dokumentaciją, ir staiga išgirdau, kad monitorius pradeda registruoti širdies aktyvumą. Linija ekrane liovėsi buvusi lygi. Pagalvojau: „Na, būna elektros trikdžių, maža kas.“ Bet nelygumai darėsi ritmiškesni. Aparatas ėmė registruoti reguliarų aktyvumą, deguonies koncentraciją. Mes nieko nedarėme, pacientės piršteliu nepajudinome – ir staiga atsirado ne tik širdies veikla, bet ir medžiagų apykaita. Jei sakyčiau, kad nustebau, nieko nepasakyčiau. Sušaukiau kolegas, visi pripažinome, kad pacientė grįžta į gyvenimą, ir perkėlėme ją į reanimaciją.

 

Kitą dieną eidamas į ligoninę galvojau, kad pacientė turbūt naktį pasimirė. Va ir ne – ji pradėjo pati kvėpuoti. Atjungėme nuo dirbtinio kvėpavimo aparato. Galutinai pribloškė tai, kad jai grįžo sąmonė. Moteris atsimerkė ir ėmė bendrauti.

Negaliu šios istorijos racionaliai paaiškinti. Konstatuoju tik viena: diagnozavus pacientės mirtį, dirbtinio kvėpavimo aparatas nebuvo išjungtas, o tai reiškia, kad į plaučius buvo pumpuojamas ganėtinai aukštos deguonies koncentracijos oras. O toliau... nežinau.

Toks atvejis mano praktikoje yra vienintelis, o literatūroje panašūs atvejai vadinami Lozoriaus sindromu (angl. Lazarus syndrome) – pagal biblinę istoriją: Lozorius keturias dienas gulėjo kape, kol jį prikėlė Jėzus. Šiuolaikinio mokslo kalba, Lozoriaus sindromas – tai savaiminis kraujotakos atsinaujinimas diagnozavus mirtį.

– Ar kalbėjai su paciente apie jos apymirtinius pojūčius, gal ji ką nors matė?

– Ji nepasakojo. O jei ir būtų prabilusi apie tunelį ar angelus, aš to nebūčiau priėmęs už gryną pinigą, nes mano Visatoje angelams per maža vietos.

Tai, kad širdies negirdėti per fonendoskopą, dar nereiškia, kad ji neplaka. Būna situacijų, kad elektrinis aktyvumas yra, o širdies raumuo neatsako į elektros impulsus, arba priešingai – širdies susitraukimų nėra, o elektros impulsai registruojami. Tai vadinama elektromechanine disociacija (elektrinis aktyvumas be pulso). Bet esmė – ne elektrinis aktyvumas: kertinis klausimas – ar širdis pumpuoja kraują, ar palaikomos gyvybinės funkcijos. Ar kraujas pereina plaučius, ar gauna deguonies ir ar nuneša tą deguonį į visus organus. Jei šios mechaninės veiklos nėra, kardiogramos nelygumai neturi jokios reikšmės.

 

– Kaip vertini mirties diagnozės kriterijų patikimumą?

– Jie keičiasi. Mes gyvi, kol mūsų smegenys gyvos. Smegenų gyvybingumą labai paprasta pamatuoti pagal tai, kiek deguonies į smegenis ateina ir išeina. Jei kiek įeina, tiek ir išeina, vadinasi, medžiagų apykaitos nėra, smegenys pasakė atia.

Savo studentams aiškinu, kodėl nevalia tikėti viskuo, ką jie mato ar girdi. Jeigu pridedu fonendoskopą prie krūtinės ląstos ir nieko negirdžiu, tai dar nereiškia, kad širdis sustojo. Tai reiškia tik viena: aš negirdžiu. Jei pridėjęs ranką prie kaklo nejaučiu pulso, tai nereiškia, kad pulso nėra. Jis gali būti silpnas.

Kiekvieno matavimo instrumento jutikliai riboti. Žemiau tos ribos procesai vyksta, bet prietaisas nepagauna, nes jam nepakanka jautrumo. Jei uždedi kraujospūdžio aparato manžetę, turi suvokti, ką darai. Tu ne kraujospūdį matuoji. Tu matuoji spaudimą manžetėje ir per fonendoskopą klausai, ar kraujas prasimuša po manžete. Paprastas, neblogas, pigus metodas. Bet netikslus.

Dar blogiau, jei tikiesi, kad išmanus aparatas išmatuos geriau. Toks aparatas nepavargsta, jo klausa geresnė, tačiau ir žmogus, ir išmaniausias aparatas klysta. Kai kraujospūdis žemesnis nei normalus, aparatas rodo aukštesnį skaičių. O kai kraujospūdis per aukštas – jį sumažina. Tokiu būdu mes kiekvieną kartą gauname rezultatą geresnį, nei yra iš tikrųjų. Kuo labiau nukrypęs nuo normos rezultatas, tuo didesnę paklaidą daro matuoklis. Jei svarbu tikslumas, mes kišame mažą vamzdelį į arteriją ir matuojame tiesioginį kraujo spaudimą. Bet net ir šis metodas nėra absoliučiai tikslus.

– Prognozės buvo blogos, o pacientas ėmė ir pasveiko. Kaip tokius atvejus vadini?

– Tikrai nevadinu stebuklu. Kiekvieno žmogaus organizme nuolat atsiranda atipinių ląstelių, jos dauginasi kaip pašėlusios, bet mūsų imuninė sistema jas atpažįsta ir sėkmingai naikina. Tačiau kartais vėžinės ląstelės gudriai užsimaskuoja, o dar būna, kad imuninė sistema išeina atostogų ar sušlubuoja. Bet jei imunitetas atsigauna ir grįžta atlikti savo pareigų, o auglys dar nėra labai supiktybėjęs, tai organizmas su juo susitvarko, ir naviko nelieka.

– Žinome, kur link, anot patarlės, gerais ketinimais kelias grįstas. O pozityvaus mąstymo šalininkai tvirtina, kad imuninę sistemą reguliuoja geri ketinimai, noras pasveikti. Ką Tu manai šiuo klausimu?

 

– Aš tikiu, kad motyvacija – tai jau pusė darbo pasveikimo link. Štai įkvepianti istorija apie jauną vyrą, kuris sėdi invalido vėžimėlyje. Iš nevilties jis ima piktnaudžiauti alkoholiu, vėliau – narkotikais. Jau tarsi aišku, kuo visa tai baigsis, bet staiga sutinka jauną moterį ir įsimyli. Jie sukuria šeimą, gimsta vaikas. Vyras meta narkotikus, pramoksta batsiuvio amato, įsidarbina avalynės ateljė. Jis toliau sėdi tame pačiame invalido vėžimėlyje, bet anksčiau gyvenimas jam atrodė beviltiškas, o dabar jis juo džiaugiasi.

Dėl opaligės paūmėjimo vyras patenka į ligoninę su peritonito diagnoze. Prognozės prastos, nes dėl invalidumo kojų raumenų masė maža, rezervų nedaug. Jau kitą dieną po operacijos vyras klausia, kada jį išleis namo. „Brolau, – sakau, – tu tik nekrutėk, nejudėk.“

Maniau, gydysis labai ilgai, bet jau kitą dieną jis ištrūko iš skyriaus, ir viskas jam buvo gerai. Jis taip norėjo grįžti pas šeimą, kad peritonitas, septinis šokas praėjo per kelias valandas. Štai ta motyvacija, kuri pakeičia ligos eigą. Jeigu jos nebūtų, vyras būtų miręs dar pakeliui į ligoninę.

O būna ir priešingų atvejų. Žmogus pats sau diagnozuoja vėžį, atsigula ir laukia mirties. Ir sulaukia. Kaip žmogus tvarkysis su liga, labai sunku nuspėti, jei nežinai, ar jis motyvuotas pasveikti.
Kas atsitiks, jei žmogų panardinsime į streso ir antisanitarines sąlygas, neduosime maisto ir švaraus vandens, nebus gydymo?

Greičiausiai skrandis ir žarnynas labai greitai užsilenks. Prasidės opaligės, enteritai, viduriavimai. Bet kur dėjosi opaligė karo metais? Nejaugi streso buvo per mažai ar maistas per geras? Karo metais kūno sistemos pasakė: „Svarbiausia – išgyventi“, ir persijungė į režimą, kur jokios reikšmės neturi maisto kokybė, vandens švara ar stresas.

Stresinė opa yra bibliotekininkų, o ne kariškių liga. Ji siejama su nusivylimu gyvenimu, todėl vadinama Martino Ideno sindromu. Didesnė rizika susirgti Martino Ideno sindromu – dirbantiems neįdomų, nereikšmingą darbą, manantiems, kad jie verti kur kas daugiau. Arba paralyžiuotiems sėkmės, dažniausiai darboholikams, kurie realizavo svajones ir nebežino, ką toliau veikti su savo gyvenimu. Kovojančiųjų dėl išlikimo visai kita motyvacija, todėl stresinė opa jiems negresia.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(45)
Neverta skaityti!
(2)
Reitingas
(43)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
81(0)
73(1)
58(1)
47(0)
47(1)
38(0)
32(1)
31(0)
30(1)
29(0)
Savaitės
198(0)
196(0)
193(0)
184(0)
178(0)
Mėnesio
309(3)
303(6)
296(0)
294(2)
293(2)