Rolandas Maskoliūnas. Virtuali teismo medicinos ateitis

Mokslininkai teigia, kad žmogus yra labai agresyvi ir klastinga būtybė. Tas, beje matyti ir plika akimi.

Nuo seniausių laikų žmonės apgaudinėja, žudo arba plėšia konkurentus. Būna, kai iki mirties kaunamasi dėl moterų, valdžios ar pinigų. Nenuostabu, jog visuomenė gan anksti nusprendė susikurti žaidimo, t.y. gyvenimo taisykles, kad apsisaugotų nuo tokių išsišokimų, o jiems įvykus, galėtų nubausti nusikaltėlį.

Tam reikėjo ir įstatymų, ir priemonių nustatyti nusikaltimo aktą, jo aplinkybes. Kitaip sakant, teismas be mokslinių metodų neįsivaizduojamas. Ypač šiais laikais.

Tyrimo objektu, siekiant sučiupti nusikaltėlį, gali tapti oras, vabzdžiai, genetinė medžiaga, netgi žiedadulkės. Egzistuoja tokios sritys, kaip teismo geologija, teismo entomologija, odontologija ir daugybė kitų sričių. Teismo mokslo pasaulis įvairus, sudėtingas ir intriguojantis.

Šiek tiek istorijos

Teismo medicinos ištakos – XVI a. Tai yra teisingumo pagrindas. Tačiau teismo mokslo ir įkalčių paieškos metodų istorija prasideda dar anksčiau. Jau septintame amžiuje pirmą kartą buvo paimti pirštų atspaudai. XVI a. Europoje armijos ir universitetų medikai pradėjo rinkti informaciją apie mirties priežastis ir tipus. Prancūzų armijos chirurgas Ambroise Pare tyrinėjo, kaip smurtinė mirtis veikia vidaus organus. Du italų chirurgai padėjo pagrindus šiuolaikinei patologijai, tyrinėdami, kokie kūno pokyčiai atsiranda dėl ligų. 1775 metais švedų chemikas Karlas Šėlė atrado būdą nustatyti aršeniku vadinamus nuodus lavonuose. Kiti chemikai vėliau sugalvojo, kaip galima aptikti nuodų aukos pilvo sienelėje. Beje, Lietuva anuo metu irgi neatsiliko nuo pasaulio.

Vystosi ne tik visuomenė ar civilizacija. Nusikaltėliai irgi tampa išradingesni. Todėl teisėsauga priversta taikyti naujausius, pažangiausius mokslo pasiekimus. Anksčiau detektyvai, ekspertai ieškojo nusikaltėlio plaukų, kraujo, pirštų atspaudų. Vėliau imta ieškoti jo genetinės medžiagos – DNR. Kova su nusikaltėliais ir nusikaltimais – vienas populiariausių žanrų literatūroje ir kine.

Romanų ir filmų herojai, tokie kaip Šerlokas Holmsas ar Dikas Treisis, naudojo tuos metodus, kokie tuo metu buvo žinomi mokslininkams. XXI amžiuje televizorių ekranus užplūdo serialai, išsamiai ir tiksliai rodantys, kaip naujos technologijos padeda surinkti įkalčius. Tokie serialai ne tik suteikia pramogą žiūrovams. Teismo medikai ir kriminalistai skundžiasi, kad iš tų serialų nusikaltėliai mokosi nepalikti jokių pėdsakų nusikaltimo vietoje. Laimė, jiems ne visada sekasi.

Kinas ir tikrovė

Populiariuose detektyviniuose serialuose, tokiuose kaip „Jūrų tarnybos policija", taip pat kino filmuose neretai matome, kad viskas prasideda nuo nusikaltimo vietos apžiūros ir įkalčių paieškos.

Vėliau tyrimai persikelia į laboratorijas. Tačiau norint surinkti net menkiausius įkalčius, visų pirma būtina nustatyti, kokį nusikaltimo vietos plotą teks apžiūrėti. Iš pradžių aprašoma tai, kas greičiausiai kinta – oro sąlygos, kvapai. Tuomet fotografuojama ir filmuojama. Ir tik po to pradedami rinkti įkalčiai. Tai gali būti kraujo pavyzdžiai, DNR tyrimams reikalingi tepinėliai ir netgi žiedadulkės.

„Jūrų tarnybos policija“ – vienas žiūrimiausių serialų. Jis išsiskiria iš kitų keliais aspektais. Serialo autoriai sukūrė naują stilistiką, o tai nėra lengva. Antras privalumas – humoras, kuris puikiai dera su rimtomis serialo temomis. Juk kalbama apie nusikaltimus. Ir pagaliau – scenarijaus autoriai kiekvienoje dalyje stengiasi suklaidinti žiūrovus. Juk kiekvienas iš mūsų, žiūrėdamas detektyvinę istoriją, nevalingai tampame sekliais arba detektyvais. Mes norime sužinoti tiesą, bet kartu mėgstame būti suklaidinti, nes tai intriguoja.

Teismo medicina Lietuvoje

Kas vyksta pasaulyje, matome televizijos serialuose. O kaip kriminalistai ir teismo medikai gyvuoja Lietuvoje? Ar jie turi priemonių, kad galėtų demaskuoti net pačius gudriausius ir išradingiausius nusikaltėlius?

Mykolo Romerio Universiteto teismo medicinos institute veikia puikiai įrengtos laboratorijos. Jose galima nustatyti net mažiausią alkoholio ir narkotikų kiekį kraujyje, kituose kūno skysčiuose. Įvertinti ir analizuoti patologinius ląstelių pokyčius. Surasti mirties priežastį arba patikslinti jos laiką. Atliekama net branduolio arba mitochondrinės DNR analizė.

Metodų yra daug. Tik reikia žinoti, kokiu atveju taikyti vieną ar kitą iš jų. Dažniausiai tai būna kelių metodų derinys, kadangi teismo mokslo atstovams tenka spręsti labai įvairius uždavinius.

Vienas tokių metodų – ląstelių tyrimai, atliekami histologijos laboratorijoje. Įvertinus pokyčius inkstų, kepenų, odos ar kitose ląstelėse, specialistai gali tiksliai nustatyti mirties laiką ir patvirtinti jos priežastį. Kaip atrodo kai kurie specifiniai ląstelių pokyčiai, galima pamatyti, per mikroskopą apžiūrėjus, pavyzdžiui, tikro alkoholiko inksto ląsteles.

Įvykus avarijai, jos dalyvių kraujas, o kartais ir kiti skysčiai patenka į toksikologijos laboratoriją. Joje, naudojant itin jautrius prietaisus, tokius, kaip masių spektrometras ar dujų chromatografas, galima labai tiksliai nustatyti alkoholio kiekį. Be abejo, čia aptinkama ir įvairiausių narkotikų. Jų tikslus nustatymas neretai gali lemti tyrimo eigą arba žmogaus likimą. Lietuvoje tiriami opijaus grupės narkotikai, amfetaminai ir panašiai.

Ką daryti, kai reikia nustatyti neatpažįstamai sudarkyto žmogaus tapatybę? Tai neretai nutinka po lėktuvų katastrofų arba gaisrų. Arba jeigu nusikaltėlis dirba labai kruopščiai, ir nepalieka beveik jokių įkalčių. Tokiu atveju tyrėjų akys nukrypsta į DNR ir mitochondrinės DNR tyrimų laboratoriją.

Virtopsija

Kokia teismo medicinos, teismo mokslo ateitis? Atrodo, kad ji bus virtuali. Teismo medikai gali daug ką pasakyti apie asmens mirties priežastis, atidžiai apžiūrėję jo kūną. Tačiau neretai tą padaryti labai sunku, nes mirties priežastį gali lemti koks nors nežymus pakitimas kūno viduje ar išorėje. Pavyzdžiui, oro burbuliukai kraujyje arba mažytė dūrio žymė odoje. Kaip, tarkime, viename Arturo Konan Doilio apsakyme apie Šerloką Holmsą, kur žmogui įgėlė gyvatė.

Todėl šveicarų mokslininkai iš Berno universiteto prieš kelis metus pasiūlė naudoti virtopsiją – nuskenuoti mirusio ar nužudyto žmogaus kūną magnetinio rezonanso aparatu arba kompiuteriniu tomografu, ir tuos duomenis išsaugoti duomenų bazėje. Tada bet kas bet kada galės juos visapusiškai apžiūrėti.

Virtopsija arba virtuali autopsija – tai trimatis paviršiaus skenavimas, daugiasluoksnė kompiuterinė tomografija ir magnetinis rezonansas. Taip gaunami erdviniai didelės skiriamosios gebos nusikaltimo aukos vidaus organų vaizdai. Biopsijos papildo radiologinius metodus, suteikdamos papildomų, histologinių įrodymų.

Gautus vaizdus, informaciją galima sujungti į vieną sistemą. Kaip tai atliekama? Skaitmeninis kraujas ir viduriai patalpinami į tuščiavidurę aukos kopiją. Tai kiberkūnas, kurį patanatomas gali apžiūrinėti bet kokiu rakursu. Įvairiais sluoksniais, analizuodamas išorinį sluoksnį, griaučius, kraujotakos sistemą. Netgi išvirkščią kūną. Aukų kūnai deja, greitai yra. Jie fotografuojami ir aprašomi, bet nuotraukos dvimatės. O aprašymai – subjektyvūs.

Patanatomų aprašymus galima interperetuoti įvairiai. Tai sukelia problemų teisme. Todėl tikimasi, kad naudojant virtopsiją, ateityje patanatomas galės be kraujo iš naujo preparuoti virtualų kūną, remdamasis kompiuterio diske išsaugota informacija. Patogu tai, kad kūnai skenuojami lavonmaišyje, ir tai netrukdo gauti labai tikslius vaizdus. Paviršiaus skenavimas, papildžius informaciją įrodymais, rastais ant kūno ir nusikaltimo vietoje, padeda kur kas geriau rekonstruoti įvykius.

Kokie kiti šio metodo privalumai? Virtopsija aiškiai parodo vidinį kraujavimą, kulkų pėdsakus ir vidinius kaulų lūžius. Tai sunku aptikti, atliekant skrodimą, jeigu auka stipriai sužalota, paplūdusi krauju. Kompiuterinio tomografo ir magnetinio rezonanso aparatu gautuose vaizduose labai aiškiai matosi oro burbuliukai, patekę per žaizdą, jeigu jų yra kraujagyslėse.

Tokie įrodymai dingsta, patanatomui atvėrus veną arba kokį nors organą. Todėl kai kurie specialistai net siūlo atlikti tradicines autopsijas po vandeniu, kad pastebėtų oro burbuliukus, išiskiriančius iš kūno. Virtopsijos metodais nesunkiai pastebimas vanduo ar kraujas plaučiuose. Tai leidžia nustatyti, kad avarija arba paskendimas tebuvo meginimas nuslėpti žmogžudystę. Oro, kraujo ir vandens „kišenės“ aiškiai matyti nuotraukose – tai juodos, skaisčiai baltos arba pilkos dėmės.

Tomografija gali įrodyti, ar žmogus nuskendo. Matyti, kad vandens yra ne tik plaučiuose, bet ir kvėpavimo sistemoje. Be to, diafragma kur kas žemiau, negu įprastai. Išvada – žmogus nuskendo. Tačiau ar toje vietoje, upėje, kur buvo aptiktas? Plaučių audinio biopsijos rezultatas – juose rasti dumbliai auga tik pelkėse. Vadinasi, nuskendęs arba paskandintas žmogus buvo vėliau įmestas į upę.

Metodo galimybės puikiausiai atsiskleidžia, rekonstruojant avariją - dviratininko susidūrimą su automobiliu. Nuskenavus automobilio ir dviračio paviršius, galima įsitikinti, kaip įvyko susidūrimas. Tomografija parodo, kai smūgis paveikė vaiko kūną. Vaizdo rekonstrukcija liudija, kad vairuotojas negalėjo nematyti vaiko. Kitas virtopsijos instrumentas – kaulų fragmentų sudėliojimas kompiuteryje, naudojant trimatę kompiuterio pelę. Tokiu būdu fragmentus galima surinkti, neskrodžiant kūno.

Prognozės

Virtopsija turėtų tapti vienu svarbiausių instrumentų teismo medikų rankose. Kol kas šis metodas dar tik tobulinamas. Jį ne visur galima pritaikyti. Pavyzdžiui, virtopsija nelabai padeda, ieškant asmens nunuodijimo požymių. Arba nustatant natūralias mirties priežastis. Tokias kaip infekcija arba infarktas. Kita vertus, labai ilgai trunka šios srities specialistų parengimas. Tačiau beveik neabejotina, kad minimos problemos bus išspręstos ir virtopsiją pradės taikyti vis plačiau.

Magnetinio rezonanso aparatai naudojami palyginti seniai, nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio. Tai įprastas metodas, plačiai taikomas medicinos diagnostikoje. Radijo bangos, sklisdamos per galingą magnetinį lauką, sukuria didelės skiriamosios gebos trimačius kūno vidaus vaizdus. Tačiau procesas sunkiai automatizuojamas.

Esmė ta, kad kūno audinių ir organų charakteristikos labai skiriasi. Virtopsijos metodų kūrėjams teko atsižvelgti į tai, kad skenuojamo kūno temperatūra yra kur kas žemesnė, negu gyvo žmogaus. O tai reiškia, jog įvairių atomų branduolių vibracijos, kurias registruoja magnetinio rezonanso aparatas, sulėtėja.

Naujausias neinvazyvinis mirties priežasties nustatymo metodas - pomirtinė angiografija. Visas kraujas pakeičiamas specialiu dažančiu skysčiu. Tomografu galima aiškiai matyti visą sistemą. Jeigu šioje zonoje buvo pažeista kokia nors svarbi kraujagyslė, dažai išsilies ir pamatysime dėmę. Eksperimentai su šunimi liudija, kaip gerai matosi kraujagyslės ir net kapiliarai. Kadangi labai daug žmonių miršta nuo infarkto ir insulto, šis metodas leis labai greitai ir tiksliai nustatyti mirties priežastį.

Ateities vizija – visiškai robotizuota virtopsijos laboratorija – virtobotas. Joje netgi biopsijų, t.y. audinių mėginiai bus analizuojami tomografu.