Winston Ross. Pasaulinio voratinklio pinklėse

Paprastai šis klausimas nieko nebūtų nustebinęs, bet šiame centre jis skambėjo taip, lyg alkoholikų reabilitacijos centre būčiau paprašęs butelio degtinės.

Aš atvažiavau į gydyklą JAV rytuose, kurioje priklausomybės nuo interneto stengėsi atsikratyti daugybė žmonių. Jauni ir vyresni interneto „maniakai“ šiame reabilitacijos centre toli nuo miesto triukšmo bandė įveikti savo potraukį visą laiką „mirkti“ interneto platybėse.

Tiesa, aš – ne šios įstaigos pacientas, o tik žurnalistas, dirbantis savo darbą, bet diena be interneto man taip pat kelia stresą, o mintys, kad jau 14 valandų neskaičiau savo elektrinio pašto, netikrinau Facebook ir Twitter žinučių tiesiog gąsdina.

Pasakęs draugams, kad vykstu į priklausomybių centrą, kuriame gydomos priklausomybės nuo interneto, sulaukiau pašaipių žvilgsnių. Bičiuliams pasirodė keista, kad kažkas moka keliolika tūkstančių dolerių tam, kad atsitrauktų nuo kompiuterio ir interneto, apsidairytų aplink, pamatytų gamtą, žmones.

Tiesa, man visa tai neatrodė keista ir ne tik todėl, kad Kinijoje ir Pietų Korėjoje jau senokai veikia tokios gydyklos, o priklausomybė nuo interneto jau imama vadinti rimta, narkotikams ir alkoholiui prilygstančia manija.

Manęs nestebino tokios gydyklos ir tokie potraukiai, nes mano brolis – priklausomas nuo interneto ir kompiuterinių žaidimų. Ši priklausomybė pasiglemžė jį senokai ir nepaleidžia iki šiol. 36 metų mano brolis niekur nedirba, neturi namų, šeimos ir pomėgių, vienintelė jo aistrą – kompiuteris ir internetas.

Apsilankęs priklausomybių centre, pakalbėjęs su žmonėmis ir medikais nutariau dar kartą pasimatyti su broliu. Paprašyti, kad jis man, kaip žurnalistui, bet ne kaip broliui papasakotų savo dienotvarkę. Ir jis mielai sutiko.

Mano brolis, benamiu tapęs savo noru, gyvena palapinėje miesto pakraštyje, miega ant kažkieno išmesto čiužinio. Rytais keliasi tada, kai jam patogu, o pusryčius valgo vietinėje maisto prekių parduotuvėlėje, kur už maistui skirtus talonus gauna keletą sumuštinių.

Pietauti dažniausiai traukia į miesto centre esančia benamių valgyklą, kur pavalgęs ir pabendravęs su likimo draugais sliūkina į biblioteką. Universiteto biblioteka mano broliui tikras išsigelbėjimas, o galbūt – pražūtis.

Mažiausiai dešimt valandų per dieną kasdien jis sėdi bibliotekoje prie kompiuterio ir žaidžia kompiuterinius žaidimus, naršo įvairius internetinius puslapius, skaito „blogus“.

Bibliotekai užvėrus duris brolis ieško šiltos vietelės ir bevielio interneto zonos, nes gailestingi giminaičiai jam padovanojo nešiojamąjį kompiuterį. Taigi, net neturėdamas namų jis visada gali būti vieninteliuose namuose kur jam jauku – internete.

Nežinau kaip ir kodėl mano brolis tapo benamiu, kodėl toks protingas ir jautrus žmogus nesirūpina savimi, apleidžia šeimą, bet nori gyventi virtualiame pasaulyje. Jis metė mokyklą, nenorėjo dirbti, bet visą laiką troško būti prie kompiuterio. Jei visas savo žinias ir norą jis būtų panaudojęs prasmingai, dabar galėtų būti Bilas Geitsas, bet jis – benamis.

Psichologai, tyrinėjantys žmones, priklausomus nuo interneto, sako, kad kasdien tokių nelaimėlių daugėja. Tiesa, dalis medikų dar vengia kalbėti apie interneto priklausomybę, nes nežino kaip gydyti tokius pacientus.

Lengviau diagnozuoti depresiją ar bendravimo sutrikimus ir gydyti nuo šių ligų, nei pasakyti, kad štai šis pacientas kenčia nuo interneto priklausomybės.

Tiesa, Pietų Korėjoje ir Kinijoje priklausomybė nuo interneto yra kur kas didesnė problema nei priklausomybės nuo narkotikų ir alkoholio. Medikai vis dar suka galvas, kodėl žmonės taip įninka į kompiuterį, kad kartais jiems tai kainuoja darbą, namus ar net gyvybę.

Keletas žmonių mirė nuo pernelyg ilgo sėdėjimo prie kompiuterio, daugelis atsidūrė psichiatrinėse ligoninėse, bet dar daugiau „apsėstųjų“ net nepripažįsta turintys problemų.

Internete galima rasti visko, galima patenkinti beveik visus savo poreikius. Ten pilna daiktų, kuriuos galima pirkti, žmonių, su kuriais galima kalbėtis, bet nebūtina jų sutikti, net sekso internete labai daug, daugiau nei realiame gyvenime, todėl daugelis net nepastebi kaip nugrimzta į virtualią realybę, kurioje viskas prieinama, galima ir leidžiama.

Internetas stimuliuoja tuos pačius smegenų centrus kaip ir alkoholis ar narkotikai. Perėjus dar vieną žaidimo etapą, radus dar vieną naują straipsnį, „blogo“ įrašą ar mėgstamą filmą mes patiriame tokią pat euforiją, kaip išgėrę kelias taures vyno. Ir norime dar.

Besigydantieji nuo interneto priklausomybės mokosi gyventi iš naujo. Jie plauna indus, augina gėlės, vedžioja šunis ir bendrauja. Atsiplėšti nuo virtualios realybės geriausiai padeda tikras gyvenimas ir tikri daiktai bei darbai.

Gydytis nuo tokios priklausomybės nėra lengva: žmonės pratę savo emocijas išlieti virtualioje realybėje prasidėjus gydymui nežino ką su jomis daryti. Kyla pyktis, neviltis, o kartais ir agresija. Besigydydami nuo šios priklausomybės žmonės jaučiasi taip, tarsi būtų netekę dalies savo tapatybės, todėl neretai yra linkę save žaloti.

Išėję iš gydymo įstaigų tokie žmonės visą likusį gyvenimą turės save kontroliuoti, dirbdami kompiuteriu, naršydami internete jie privalės jausti saiką, stabdyti savo troškimus, atsargiai žiūrėti į visas patrauklias naujoves.

Tai – sunki ir visą gyvenimą trunkanti kova su pagunda, ne visiems ją pavyksta laimėti, sako psichiatrai gydantys tokius pacientus.

Pasak medikų, beveik 6 procentai interneto vartotojų yra nuo jo priklausomi, tiesa, tik dalis tai žino. Ar jūs žinote?

Pagal „Newsweek“ informaciją parengė Jūratė Važgauskaitė