Kęstas Kirtiklis. Apie mokslą ir visuomenę

Na ir prisidirbo ponas C. Venteris taip, kad aiktelėjo visas pasaulis. „Žengtas žingsnis dirbtinės gyvybės sukūrimo link!“ – trimitavo žiniasklaida. C. Venteris iš pirmųjų puslapių išstūmė visus ir viską – ekologinę katastrofą Meksikos įlankoje, lėktuvo katastrofą Indijoje, Šiaurės Korėjos karinius nuotykius ir pasaulio galingųjų nuomonę apie juos, Europos vargus dėl Graikijos.

C. Venteris ir jo kolegos laboratorijoje transformavo gyvą ląstelę, tai jie padarė pakeisdami jos DNR kita, laboratorijoje susintetinta DNR. Tad nauja gyvybė nesukurta, – įkaitusią žiniasklaidą skubėjo atvėsinti mokslininkai. Nors, žinoma, tai, kad pavyko vieną ląstelę paversti kita ir suteikti jai tam tikras iš anksto numatytas savybes – irgi ne juokas.

Pasauliui tai davė progą dar sykį prisiminti itin svarbias ir įdomias mokslo etinių ir ekonominių ribų problemas. Nors C. Venteris tvirtina savo tyrimams gavęs etikos komisijos leidimą, tačiau tai nė kiek nesutrukdė gausiems kritikams kaltinti mokslininką gviešiantis Dievo vaidmens. Kitiems parūpo, o kas gi atsakys už tai, kad kokie piktavaliai (nuo valstybių iki teroristinių organizacijų), pasinaudodami šių eksperimentų rezultatais, iš nekenksmingų mikrobų neprigamins bakteriologinio ginklo?

Ekonominė šio reikalo pusė taip pat svarbi. C. Venteris dirbo savo privačioje laboratorijoje, į tyrimus investuodamas nemažus pinigus. Tad nieko nuostabaus, kad savo eksperimentų rezultatus tyrėjas panoro patentuoti. Kilusi kritikos banga tvirtina, jog patentas pernelyg daug genų inžinerijos tyrimų atiduotų C. Venterio instituto kontrolei. Klausimas dėl patentavimo matyt ilgokai liks atviras, labai jau daug interesų čia susikerta.

Bet Lietuvai ginčai dėl tokių dalykų – aukštos materijos (kaip žinoma, labai neįdomus ir nepraktiškas dalykas). Pasaulio žiniasklaidos dėmesys genų inžinerijai ataidėjo keletu geros pastraipos ilgio paminėjimų. Mums nusispjaut į mokslą, kai šalyje knibžda pedofilų, ir supuvusi teisėsauga su jais nekovoja!

Tikra tiesa. Ir jau kitą savaitę artėjančių stojamųjų į aukštąsias mokyklas proga žiniasklaidos kalbinti darbdaviai sėkmingai graudenosi, kaip Lietuvoje esą blogai, kaip čia mokslas vis dar nėra niekaip pasiruošęs bendrauti su verslu, kaip universitetai ne tik kad nerengia specialistų, bet dar ir patys užsiima dalykais, iš kurių nei verslui, nei valstybei jokios naudos.

Jei C. Venteris dirbtų kur Vilniuje ar Kaune, vargu ar vaizdelis būtų labai kitoks. Ką tas C. Venteris, kokios naudos iš jo būtų galima čia ir dabar gauti? Eksperimentuoja jis ten sau, žaidžią kažką. Et, niekai... – veikiausiai užtikrintai numotų ranka valstybės žlugdomas ir kankinamas Lietuvos darbdavys.

O man įdomu, ko tiksliai Lietuvos verslas tikisi iš mokslo? Kokių pasiekimų, kokio bendradarbiavimo? Tęsiant C. Venterio temą, klausimai tampa dar negailestingesni. Jo eksperimentai, kurių duomenys paskelbti šį mėnesį, truko 15 metų, jie kainavo apie 40 milijonų JAV dolerių. Nežinia, kiek metų ir kiek milijonų dar prireiks, kad jų rezultatai būtų pradėti taikyti praktiškai (kaip pajuokavo C. Venteris, kad vandenyno biomasę pradėtume perdirbti į naftą), tačiau akivaizdu, kad pelnas C. Venteriui (ar jo paveldėtojams) – garantuotas. Koks Lietuvos verslininkas (kalbu apie tuos, kurie trimituoja apie nepatenkinamą mokslo ir verslo bendradarbiavimą, o jų pas mus absoliuti dauguma) pasiryžtų investuoti bent šimtąją dalį sumos ir pelno luktelėti bent pusę laiko?

Sakysite, čia ne tas pat. Darbdaviai kalba daugiau apie prastai parengtus ar neparengtus specialistus. Ir apskritai nėra ko painioti mokslo ir studijų. Darbdaviai skundžiasi studijų kokybe.

Darbdaviai, deja, skundžiasi viskuo: mokesčiais, valdžia, mokslu, studijomis. Visu tuo, kas bent kiek (tikrai ar susapnuotai) grasina jų pelnui, įskaitant ir rėmimo idėją. Ir kaip įmanydami vengia vieno gan rimto klausimo – kaip kuklaus mokslo lygio šalyje galima būtų parengti puikių specialistų?

Nors gal ir be reikalo aš čia užsipuoliau verslą. Ne jis vienas kaltas. Tiksliau jis šiuo atveju – tik simptomas. Jei visažinių Lietuvos žmonių pasiteirautume, ar jie sutiktų sumokėti kiek daugiau mokesčių, už kuriuos papildomai būtų finansuojamas Lietuvos mokslas, bijau, kad nepaisant numatomos grąžos studijų kokybe ir ekonominiais dividendais, piliečiai tartų ryžtingą ne. Bet koks vietinis popherojus apklausoje užtikrintai įveiktų visus pasaulio Venterius (nes kas gero iš tų mokslininkų, aprašomų žiniasklaidos įdomybių skyreliuose, iki kurių statistinis skaitytojas nenukeliauja). Lietuvos ir pasaulio žiniasklaidos vedamųjų prasilenkimas jau atliko tokią apklausą. Ir jos rezultatai sako: kokia visuomenė – toks ir mokslas, kokie darbdaviai – tokie ir universitetai...