Lietuvos vardas puošia pasaulinio lygio prekių ženklus

Vis dėlto, ar galime tuo didžiuotis, kai Lietuvos vardas pastebimas tik ant žinomais vardais pasipuošusių prekių pakuočių, kur kažkur nedidelėmis raidėmis parašyta: „Made in Lithuania“?

Ko mums trūksta, kad galėdami pagaminti daugelio mėgstamus, kokybiškus produktus, negalime sukurti pasaulinių prekių ženklų patys? Kas yra tas raktas į sėkmę, kurios lydimi lietuviai galėtų pasauliui pristatyti gaminius savo sugalvotu vardu: verslumas, iniciatyva, šalies žinomumas?

Turbūt visi žino skandinavų baldų prekės ženklą „IKEA“, tačiau, ko gero, ne kiekvienam išgirdus šį vardą į galvą ateina mintis, kad daugelis šio prekės ženklo etiketėmis besipuikuojančių gaminių į parduotuves atkeliauja iš „Klaipėdos baldų“ fabriko. Nors ne vienas lietuvis specialiai dėl šių baldų ir iki Varšuvos nusitrenkia, nes tokios parduotuvės Lietuvoje neturime, jau keletą metų skandinavai pasikliauja būtent lietuvių baldžiais, kuriančiais Europoje itin populiarius baldus.

„Snaigės“ ženklas Lietuvoje puikiai pažįstamas, tačiau „Whirpool“ ar „Fagor“ pavadinimai likusiam pasauliui kur kas žinomesni. Būtent ši lietuviška šaldytuvų ir šaldiklių gamintoja padeda savo vardą garsinti ir taip žinomiems prekiniams ženklams, gamindama jiems savo produkciją.

Ne išimtis ir rūbų srityje. Jeigu perkate puikiai žinomą užsienietišką rūbą, nebūkite tikras, kad jis nepasiūtas kokiame nors Lietuvos fabrike. Pavyzdžiui, „Audimas“ ilgą laiką siūdavo rūbus tokiam tekstilės gigantui kaip „Nike“. Nelabai žinoma bendrovė „Fedora“ gausiai papildydavo „Marks&Spencer“, „H&M“, „Adidas“, „Zara“, „Nike“, „Hugo Boss“, „S. Oliver“ parduotuvių lentynas. Taigi pirkdami čia, Lietuvoje, arba veždamiesi drabužius iš užsienio net nesusimąstome, kad galbūt jis pasiūtas gretimoje gatvėje esančioje siuvykloje.

Vis dėlto Lietuva ne Kinija, todėl kainomis kol kas su šia rytų šalimi negalime varžytis. Būtent ši priežastis lėmė, kad daugelis minimų drabužių pardavėjų „Fedora“ iškeitė į tolimuosius kraštus, neslepia bendrovės prekybos vadovė Jolanta Bubnienė. Ji teigia, kad augantys atlyginimai Lietuvoje buvo vienintelė priežastis, kodėl prieš keletą metų žinomi prekių ženklai paliko Lietuvą. „Dabar daugelis persikėlė į Kiniją. Lietuvoje liko tie, kurie labiau orientuoti ne į kainą, ne į greitus terminus, o į kokybę. Tačiau tai pavieniai gaminiai, smulkios įmonės, o visa masinė gamyba perkelta į pigesnę darbo jėgą turinčias šalis“, – sako ji.

Paklausta, ar tikisi, kad atlyginimams Kinijoje pučiantis tarsi ant mielių, taip vadinami pasaulio brandai vėl atsigręš į Lietuvą, J.Bubnienė nedrįsta prognozuoti: „Žinoma, kažkoks persiskirstymas bus, tačiau ar visi sugrįš – nemanau.“

Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas turi savo nuomone, koks yra lietuvių pranšumas prieš kinus:

"Turbūt didžiausias ir svarbiausias lietuvių koziris – darbo lankstumas. Pavyzdžiui, vokiečiai nusipirko Roverį, kurio gamykla buvo Didžiojoje Britanijoje. Įmonės direktorius pasakė, kad gamykla nepelninga todėl, kad ji stovi Didžiojoje Britanijoje. Britams pietūs tęsiasi ilgiau, jie mėgsta penktadieniais linksmintis, dirbti trumpiau. Jei reikia padirbėti viršvalandžius, iš karto šaukia britų profesinės sąjungos. O kaip tuo tarpu elgiasi lietuviai? Jie dirba tiek, kiek darbdavys pasako. O jei dar ir pažada sumokėti už viršvalandžius, tai spėk lietuvį stabdyti ir varyti namo.

Lietuviai gali patenkinti labai greitai net ir nedidelius užsakymus. Pavyzdžiui, pagaminti daiktą 1000 tiražu Kinijoje faktiškai neįmanoma, nes ji užsiima tik masine gamyba, o su Lietuvos įmonėmis galima lengvai susitarti, internetu persiųsti maketus ir lietuvis jau po poros valandų pradėjęs gamybą. Prasitarsiu dar ir apie nelabai gražų, tačiau lankstumo lietuvių verslininkams suteikiantį dalyką – tai galėjimas apeiti įstatyminę bazę. Lietuviai sugeba nuslėpti mokesčius. Kad ir tie patys viršvalandžiai. Darbdavys apeina kelis įstatymus, tarp jų ir civilinį kodeksą, tačiau niekam nekyla minčių kovoti už savo teises. Iš vienos pusės tai blogai, tačiau iš kitos pusės – lankstu ir žymiai pigiau.

Lietuvos gaminimo kainos yra didesnės nei Azijos šalių, tačiau žymiai patrauklesnės nei Europos. Turbūt tam didelę reikšmę ir turi gebėjimas apeiti įstatymus. Prieš Europos šalis esame pigesni, o prieš Kiniją turim kitą pranašumą – kokybę. Mažiausiai 20 procentų kinų produkcijos – visiškas brokas, o lietuviai, gaminantys žinomiems prekiniams ženklams pagamintą prekę pateikia faktiškai be jokio broko."

Ir vis dėlto, gal tai puiki galimybė pradėti kokybe garsinti ne tik svetimus prekės ženklus, bet ir sukurti savo pasaulinių brandų?

Lietuvos verslo konfederacijos generalinis direktorius Algimantas Akstinas mano, kad gaminti savo vardu yra didelės ambicijos reikalas: „Įsivesti produktą ar paslauga su nuosavu vardu į tarptautinę rinką kainuoja ir didelius pinigus, reikalauja laiko ir sugebėjimų.“

Anot jo, dalyvavimas su partneriais užsienio ženklo produkto kūrime – tai ir didžiulė patirtis, ir mokykla, kuri „išlavina raumenis ambicingiesiems ir drąsiausiems, kada nors eiti jau su savo ženklu užkariauti rinkas.“

Sugebėti pagaminti yra tik viena medalio pusė. „Antroji, dar sudėtingesnė – sugebėti ja parduoti tam, kas ją gali pritaikyti, panaudoti ir sėkmingai realizuoti pasaulinėje rinkoje. Todėl ir kalbame apie globalią rinką, globalią konkurenciją, kurioje mes grumiamės už savo produkto ar paslaugos vietą kartu su Lenkija, Kinija, Indija. Laimi stipresnis, lankstesnis ir įžvalgesnis“, – A.Akstinas. „Ar blogas pavyzdys, kad kaliošus ir kitą guminę avalynę gaminusi kompanija „Nokia“ šiandien pasaulį garsina savo vardo aukščiausios kokybes ir plataus spektro gaminiais?“, – retoriškai kalusia jis.

Ir vis dėlto paklaustas, ko trūksta, kad gamintume savo ženklo produktą, pašnekovas tikina, kad pirmiausia, turėti toki tikslą ir ambicijas.

Ar kilmės šalis lemia prekės paklausą?

Mokslininkai atliko eksperimentą, kurio metu tyrė, kaip kilmės šalis, nurodyta ant produkto etiketės, lemia pirkėjo produkto kokybės ir rizikos jį pirkti, vertės ir patikimumo įvertinimą. Kaip paaiškėjo, kilmės šalis yra kur kas svarbesnis veiksnys, lemiantis produkto kokybės suvokimą, negu kaina ir prekės ženklas. Tiesa, kaina irgi buvo gana svarbi, o prekės ženklui buvo skiriama mažiausiai dėmesio.

Mokslininkai ir rinkodaros praktikai susidomėjo trijų svarbiausių prekės dalykų – kainos, prekės ženklo ir kilmės šlies įtaka, daroma vartotojo apsisprendimui, ar pirkti prekę. Praktikams, aišku, labiausiai rūpėjo išsiaiškinti, kaip žmonės vertina užsienietiškas prekes, kad galėtų šią informaciją pritaikyti plėsdamiesi savo šalies viduje arba užsienyje.

Tyrimai parodė, kad žmonės visuomet nori pigių, gerai žinomų prekių ženklų produktų, pagamintų gerą reputaciją turinčiose šalyse. Įdomu tai, kad kilmės šalis vartotojams labai svarbi vertinant prekės kokybę, tačiau kai kalba pasisuka apie daikto patikimumą, kilmės šalis tampa visiškai nebesvarbi. Kaina taip pat išlieka svarbi vertinant produkto kokybę, tačiau ne tik svarbi, kiek norėtųsi rinkodaros specialistams.

Prekės ženklas tapdavo kur kas svarbesnis perkant techniškai sudėtingas prekes, pavyzdžiui, telefonus. Prekinių ženklų žinomumas atitinkamai tapdavo nebetoks svarbus perkant ką nors nesudėtingo, pavyzdžiui, polo marškinėlius. Vis dėlto nežinomo gamintojo prekę pirkėjai mielai įsigydavo tik tuo atveju, jeigu ji pagaminta žinomoje ir gerbiamoje šalyje.