Technologijų rykštė – nenoras skaityti knygas?

Dar 2005 m. atliktas sociologinis tyrimas atskleidė, kad Lietuvoje knygų neskaito trečdalis, laikraščių – apie 70 % gyventojų. Po poros metų Lietuvos vartotojų instituto užsakymu atliktas suaugusiųjų skaitymo įpročių tyrimas patvirtino panašią tendenciją: 31 % lietuvių per metus buvo neperskaitę nė vienos knygos, iki trijų knygų per metus perskaitė 34 %, o daugiau negu 15 knygų – vos 10 % respondentų. 2009 ir 2010 m. atliktos apklausos rodo, kad padėtis nė kiek nepasikeitusi – vienas iš trijų lietuvių neskaito knygų ir daugiau nei dvigubai tiek neprenumeruoja spaudos leidinių. Per penkerius metus neskaitančiųjų procentas išliko toks pat, tačiau pasikeitė priežastys, kodėl žmonės atsisako leisti laisvalaikį su knyga rankose. 2005 m. daugiau nei pusė tyrime dalyvavusių respondentų sakė neskaitantys todėl, kad neįperka knygų ir laikraščių, o pastaraisiais metais žmonės neskaito, nes neturi tam laiko. Be to, esant greitam gyvenimo tempui, sako kasdien taip pavargstantys, kad net turėdami laisvą valandėlę neturi jėgų skaityti. Tad renkasi patrauklesnę alternatyvą – televiziją, nes stebint greitai besikeičiančius vaizdus mąstyti nereikia, čia viskas sugromuliuota, belieka tik nuryti. Kitas stiprus knygų ir laikraščių bei žurnalų konkurentas – internetas. Nors informacinių technologijų skvarba neišvengiama ir tai nėra blogis pats savaime, tačiau stebina tai, kad daugeliui visiškai pakanka perskaityti žinučių pavadinimus interneto portaluose. Vis daugiau žmonių ilgesnius tekstus tingi skaityti arba nesugeba jų įveikti. Vokiečių tyrėjai nustatė, kad interneto naršytojai, žiūrėdami į vieną puslapį, dažniausiai užtrunka vos 10 sekundžių. Net žmonės, internete ieškantys akademinių tyrimų, įpratę greitai šokinėti nuo vieno dokumento prie kito ir retai perskaito daugiau negu puslapį arba du. Mažai kas varginasi ir įsiminti detalią informaciją, nes žino, kad bet kada padės visagalė „Google“ paieškos sistema. 32-ejų metų vilnietis Renatas Maskoliūnas, logistikos bendrovėje einantis vadovaujamas pareigas, prisipažįsta knygą pastarąjį kartą skaitęs praėjusią vasarą. Tai buvo Mario Puzo romanas „Omerta“. Nors šis autorius vyrui patinka, tad jis yra nusipirkęs dar keletą jo romanų, tačiau per metus nerado laiko net atsiversti knygos. R. Maskoliūnas visai neskaito ir jokių laikraščių, žurnalų. „Į svarbiausias dienos naujienas akį užmetu internete. Dažniausiai perskaitau žinučių pavadinimus, ir to pakankama, kad susidaryčiau vaizdą apie tai, kas vyksta Lietuvoje bei pasaulyje. Visą tekstą skaitau tik apie ypatingus įvykius, pavyzdžiui, žudynes Norvegijoje. Tačiau seku visas krepšinio naujienas ir jas atidžiai perskaitau“, – savo skaitymo įpročius atskleidžia vilnietis. Jis priduria, kad daugelio naujienų, skelbiamų internete, turinys yra lėkštas, todėl jo nesudomina, o knygą norėtų dažniau paskaityti, tačiau neranda tam laiko. R. Maskoliūnas prisimena, kad jo seneliai labai daug skaitė ne tik grožinės literatūros, bet ir istorines knygas, poeziją, tėvų namuose taip pat pilnos lentynos perskaitytų knygų. Jis pats daugiau skaitė tik pradinėse klasėse, vėliau šį laisvalaikio leidimo būdą išstūmė krepšinio treniruotės. Vyras apgailestauja, kad jo devynerių metų sūnui irgi įdomesnis sportas bei kompiuteriniai žaidimai nei knygos.

Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos direktorius ir rašytojas Juozas Šikšnelis konstatuoja, kad Lietuvoje knygų neskaito jau dvi kartos. „Skaitytojų grėsmingai mažėja, nes neskaitančių tėvų vaikai niekaip nesusidomės knyga“, – įsitikinęs prozininkas ir dramaturgas.

Tą pastebi ir lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Albina Zubrickienė: „Knygas dažniausiai skaito gerai besimokantys ir skaitančių tėvų vaikai. Kai viena mama pasiskundė, kad niekaip negali priversti sūnaus skaityti, paklausiau, ar daug skaito ji pati. Ta moteris labai nustebo: „O kam? Taigi aš jau baigiau mokyklą.“ Pasirodo, per penkerius metus ji nebuvo perskaičiusi nė vienos knygos.“

Tad, pasak pedagogės, nieko keista, kad ir jos sūnus sako, jog skaityti – nuobodu. „Šiandien neskaito trečdalis vaikų. Kas mėnesį vyksta užklasinio skaitymo pamokos, per kurias vaikai pristato įdomiausią perskaitytą knygą ne iš privalomojo sąrašo. Nors tai gera proga gauti dešimtuką, neskaitančiųjų net tai nepaskatina. Jie sako, kad neturi laiko, nes po pamokų lanko daug būrelių“, – vaikų požiūrį į knygas atskleidžia A. Zubrickienė.

Kad knygų skaitymas nėra populiarus būdas leisti laisvalaikį, liudija ir smarkiai sumažėję knygų tiražai. Leidyklos „Mintis“ direktorius Leonardas Armonas teigia, kad per dešimt metų jie smuko du kartus, o palyginti su 1991 m. – net septynis kartus. Pasak L. Armono, šiandien net pačios skaitomiausios knygos leidžiamos vos dviejų trijų tūkstančių egzempliorių tiražu, o prieš dešimtmetį tiražai siekdavo ir dešimt ar dvidešimt tūkstančių.

J. Šikšnelis pastebi, kad bibliotekos dabar taip pat gyvena pačius sunkiausius laikus. Vien pernai buvo uždarytos 29 viešosios bibliotekos, iš jų net 25 – kaimuose. Nors bibliotekos vadinamos vieninteliais dar likusiais provincijos kultūros židiniais, norinčiųjų plėsti akiratį skaitant knygą kasmet lieka vis mažiau. Per pastaruosius penkerius metus skaitytojų bibliotekose sumažėjo net 38 tūkstančiais.

Beje, sumenkęs naujų knygų pasirinkimas tikrai ne pagrindinė priežastis, kodėl katastrofiškai mažėja bibliotekų lankytojų. Juk norint perskaityti visas bibliotekoje sukauptas anksčiau išleistas knygas dažnam prireiktų ne vienų metų. Tačiau šiandien nemažai žmonių, net ir nuolat ateinančių į biblioteką, čia ieško ne knygų.

„Mūsų bibliotekoje per dieną apsilanko maždaug tūkstantis žmonių, iš jų apie du šimtus naršo tik internete. Jeigu išėjusiųjų paklaustumėt, kur jie ką tik buvo, net nepasakytų, kad bibliotekoje, – tiesiog prie interneto. Susidaro įspūdis, kad jie net nežino, jog čia galima dar kažką kita veikti“, – apgailestauja Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos direktorius.

Vilniaus universiteto Filosofijos katedros docento Nerijaus Mileriaus nuomone, natūralu, kad vaizdinės technologijos keičia žmonių gyvenimą. Jos yra greitesnės, todėl labiau patraukia nei skaitymas, reikalaujantis susikaupti ir pereiti į lėtesnio laiko zoną. „Šios tendencijos pastebimos visame pasaulyje, tačiau vizualioji kultūra nėra lėkštesnė už knygas. Tik daugelis lietuvių linksta prie paviršutinių bei lengvų dalykų, ypač vaikai, todėl ir ateityje neišmoksta nei žiūrėti filmų, nei skaityti“, – mano filosofas.

N. Milerius neabejoja, kad lietuviai sovietmečiu daugiau skaitė. Jo nuomone, Vakarų Europos rašytojų knygose, kurių buvo nemažai leidžiama, žmonės ieškojo atsvaros ideologinei propagandai, todėl skaitymas buvo tapęs pagrindine pramoga. Vis dėlto tai nesuformavo mechaniško įpročio skaityti vyresniųjų kartai, todėl jo neperėmė ir vaikai.

Beveik po metus gyvenęs Niujorke ir Paryžiuje N. Milerius pastebėjo, kad ten įprasta matyti žmones, ne tik laikraščius, žurnalus, bet ir knygas skaitančius metro ar parkuose. „Paryžiuje apie filosofą Rene Descartese’ą galima pasikalbėti net su kiemsargiu, nes šis yra skaitęs jo kūrinius. Lietuvoje silpnai išsivysčiusi skaitymo kultūra, nes mes neturime masiškai liaudies mėgstamų rašytojų, tokių kaip Williamas Shakespeare’as ar Jamesas Joyce’as. Turime Kristijoną Donelaitį, Žemaitę, Jurgą Ivanauskaitę, bet tai per mažai, kad susiformuotų natūrali skaitymo aplinka“, – svarsto N. Milerius.

Tad lietuvių akiratis siaurėja, atsiranda daugiau elementaraus išsilavinimo spragų, o galvoje – tuščių kerčių, kurios užpildomos greitais, lengvais, tačiau beverčiais televizijos produktais ar beprasmėmis internete „kabančiomis“ žinutėmis. Literatūrologas Kęstutis Urba tai prilygina greitojo maisto principui – greita, paprasta, bet nemaistinga. „Neskaitančių žmonių gyvenimas kur kas skurdesnis nei mėgstančių skaityti. Juk skaitydamas gerą literatūrą žmogus mokosi pažinti save ir kitus. Knygos – universaliausias šaltinis, padedantis plačiau suvokti pasaulį ir save. Taip turtėja asmenybė, bendravimas su kitais tampa subtilesnis“, – įsitikinęs literatūrologas.

J. Šikšnelis mano, kad tie, kurie anksčiau skaitydavo, vėl prisimins šį malonumą, tačiau žmonių, apie knygas kalbančių su panieka, požiūrio niekas nepakeis. „Tai likimo nuskriausti žmonės. Jie laiku neišsiugdė potraukio skaityti ir nepatyrė susitikimo su knyga džiaugsmo. Daug tokių sėdi atsakingose valstybės institucijose ir priiminėja sprendimus, leidžia įstatymus. Tai viena priežasčių, kodėl Lietuvoje šiandien susiklosčiusi tokia politinė ir kultūrinė situacija. Tai neskaitančios visuomenės padarinys“, – apibendrina J. Šikšnelis.