Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos »

Garsiausias metų investuotojas Lietuvoje – „Ryanair“

2011-11-30

(9)

(0)

(330)

Rūšis:	Standartinė publikacija
Aut. teisės:	Veidas.lt

Per pastaruosius porą metų pripratusi prie garsių užsienio investuotojų vardų, tokių kaip „Barclays“ ar „Western Union“, šiemet Lietuva iš garsiųjų išvys tik vieną, tiesa, daugeliui jau puikiai pažįstamą „Ryanair“ vardą.

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Britų dienraščio „The Financial Times“ sukurta tarptautinė tiesioginių užsienio investicijų stebėsenos sistema „fDiMarkets“ šiais metais Lietuvoje fiksuoja 21 įgyvendintą investicinį projektą, kurių bendra vertė – 1,6 mlrd. Lt. Dėl tiesioginių investicijų Lietuvoje jau yra ar netrukus bus sukurtos 1848 darbo vietos. Tiesa, „fDiMarkets“ investicijų skaičiavimo sistemos ypatumai tokie, kad dalis projektų atkeliami iš ankstesnių metų. Bet ir agentūros „Investuok Lietuvoje“ išgryninti, vien 2011-aisiais atėję 16 projektų ir 303 mln. Lt atrodo pakankamai neblogai – jei lygini su 11 projektų ir 100 mln. Lt 2010-aisiais ar dviem projektais ir 60 mln. Lt 2009-aisiais.

Kitas reikalas, kad šiais metais Lietuva jokių garsių vardų tarp investuotojų nesulaukė. Pats garsiausias investuotojas – daugeliui lietuvių iki skausmo pažįstama Airijos pigių skrydžių bendrovė „Ryanair“, lapkričio viduryje sukirtusi rankomis su Ūkio ministerija dėl lėktuvų techninio aptarnavimo centro kūrimo Kauno oro uoste. Pirma mintis, išgirdus apie „Ryanair“, daugeliui kyla tokia: o ar neišskris ji kartu su visomis savo investicijomis, kai tik kur nors ras bent kiek geresnes sąlygas, palikdama Kaunui tik didžiulį tuščią angarą? „Ryanair“ jau pagarsėjusi negailestingu spaudimu verslo partneriams, reikalaudama išskirtinai lengvatinių verslo sąlygų.

Tačiau rankomis su Michaelu Hickey, „Ryanair“ lėktuvų techninės priežiūros direktoriumi, sukirtęs ūkio ministras Rimantas Žylius tikina, kad bendradarbiavimas planuojamas ilgalaikis. Pasak ministro, tokį kaip Kaune numatomą statyti techninio aptarnavimo centrą „Ryanair“ Europoje turi tik vieną, Frankfurto oro uoste. Kauniškis būtų antras ir aptarnautų visą „Ryanair“ šiaurės rytų kryptį. O greita ir itin kokybiška techninė parama šiai pigių skrydžių bendrovei gyvybiškai būtina, nes didelės beavarinės lėktuvų apsukos – sudėtinė verslo plano dalis. „Ryanair“ didžiuliais kiekiais perka naujus lėktuvus, kelerius metus juos naudoja, palaikydama bemaž idealią techninę būklę, o paskui parduoda mažmena už pirkimo kainą.

Kaune „Ryanair“ dirba jau nuo 2005-ųjų, prieš kurį laiką padarė jį savo „naminiu“ oro uostu, tad techninio centro steigimas – gal nelauktas, bet tikrai logiškas žingsnis. Tiesa, pati investicija nėra labai didelė, be to, dalis pinigų bus gauta Lietuvos sąskaita iš Europos Sąjungos paramos fondų, bet tikimasi, kad įkandin airiams į pakankamai gerus Lietuvos oro uostus patrauks ir kitos skrydžių bendrovės. Nes mes, kaip keleiviai, galime kiek norime keikti airius už tikrai prastą ir cinišką požiūrį į skrendančiuosius, bet aviacijos verslo pasaulyje „Ryanair“ – tai rimtas ir pagarbą keliantis vardas.

„Ryanair“ techninio centro steigimas Kaune įdomus tuo, kad bene pirmą kartą, pasitelkus užsienio investicijas, pabandyta susigrąžinti į Lietuvą vieną kitą ekonominį emigrantą. Kadangi sėkmingam bendradarbiavimui su skrydžių bendrovės atstovais buvo reikalingi gerai angliškai kalbantys darbuotojai, ministro R.Žyliaus iniciatyva buvo duoti skelbimai į Didžiosios Britanijos ir Airijos emigrantų spaudą: Kauno oro uoste darbui „Ryanair“ reikalingi angliškai kalbantys specialistai. Atsiliepė 18 žmonių, iš jų trys sugrįžo dirbti į Kauną.

Žinoma, trys „grįžeiviai“ – tai lašas šimtatūkstantinėje emigrantų jūroje, bet eksperimentą vis dėlto galima laikyti sėkmingu. Investicijų pritraukimo specialistų požiūriu, ateityje būtent užsienio investuotojai gali tapti tuo veiksniu, kuris iš esmės pakeis visą verslo aplinką Lietuvoje. Tai savo ruožtu turėtų mažinti emigracijos mastą.

Ne paslaptis, kad darbo klimatas užsienio įmonėse dažnai būna daug geresnis nei lietuviško kapitalo įmonėse. Tai pirmiausia susiję su tuo, kad vakariečių darbdavių požiūris į samdomus darbuotojus gerokai pagarbesnis nei Lietuvos darbdavių. Be to, tyrimai rodo, kad užsienio kapitalo įmonėse darbuotojų atlyginimas būna vidutiniškai ketvirtadaliu didesnis nei lietuviškose. Galima prisiminti, kad Vyriausybei atvedus į Lietuvą „Barclays“ banko kompiuterinį padalinį, didžiausią Lietuvos IT sektoriaus įmonių vadovų pasipiktinimą kėlė faktas, kad britai dideliais atlyginimais masiškai perviliojo jų darbuotojus. Tą patį galima pasakyti ir apie „Western Union“.

Investicija investicijai nelygi: vienos atneša nedaug pinigų, bet sukuria daug darbo vietų ir mokesčių į biudžetą, kitos atneša daug pinigų ir aukštųjų technologijų, bet kuria mažai darbo vietų, o pelnas važiuoja į užsienį. Pirmosios pavyzdys galėtų būti „Home group“ investicija į baldų gamybą Klaipėdoje, antrosios – investicijos į PET granulių gamybos liniją. Bet tiek dėl vienų, tik dėl kitų šiandien reikia smarkia kovoti.

Lietuvoje šiuo metu tiesioginių užsienio investicijų suma vienam gyventojui viršija 11 tūkst. Lt, bet, pasak „Investuok Lietuva“ specialistų, tai reiškia, kad nuo Estijos ir Latvijos investicijų kiekiu atsiliekame labai stipriai. Kone dešimtmetį, ekonominio pakilimo laikais, nei Algirdo Brazausko, nei Gedimino Kirkilo Vyriausybės nesuko sau galvos dėl investuotojų pritraukimo. Todėl 2008-aisiais smogus krizei, investicijos praktiškai išnyko.

Padėtis ėmė keistis Andriaus Kubiliaus Vyriausybei perėjus prie investicijų medžioklės taktikos. Pradėta taikyti lig šiol Lietuvoje negirdėta finansinių paskatų investuotojams praktika, premjero užsienio vizitų programa tiesiogiai susieta su galimybe pritraukti iš lankomos šalies vienokių ar kitokių investicijų.

Imta medžioti ne tik pinigus, bet ir vardus. Už investicijų pritraukimą atsakingi asmenys tiesiogiai skatinami, jeigu atveda į Lietuva europinio ar pasaulinio garso kompaniją. Visa tai lėmė, kad Lietuva buvo vienintele regiono valstybė, kurioje krizės laikotarpiu užsienio investicijų skaičius didėjo ne procentais, bet kartais.