Lietuva kryžkelėje II: apie protų sąjungą

Gyvename vis didėjančių naujų rizikų pasaulyje. Niūrios demografinės prognozės – tik viena iš paskatų pagaliau imtis ryžtingų veiksmų, tačiau globaliame pasaulyje klaidos kaina labai didelė. Kaip įvertinti priimtų sprendimų pasekmes? Gal todėl niekas nenori ir nedrįsta imtis atsakomybės. Juolab politikos elitas, kuris nesiskundžia gyvenimu. Kai politikai negali ar nenori spręsti problemų, inicijuoti pokyčius telieka mokslininkams, aktyviausiems visuomenės nariams. Tačiau kokiu būdu? Tokia priemonė, kaip referendumas, ne visada yra išeitis.

„Pats referendumas nėra geras įrankis, nes priėmus referendume sprendimą, sprendimo priėmėjai neatsako už pasekmes. Nėra grįžtamojo ryšio iš ateities. Jeigu įvestume kelis rodiklius, susijusius su pasekmėmis, galėtume tą patį referendumą naudoti“, – sako fizikas dr. Saulius Norvaišas.

Mokslininkai turi vertingų įžvalgų bei instrumentų. Pavyzdžiui, Estijos valstybės strategijos esminis bruožas – moksliškai pagrįsta galimų raidos scenarijų analizė. Europos Komisija, kviesdama mokslininkus ir piliečių grupes diskutuoti apie mokslo ir technologijų pažangą bei jų poveikį ekonomikai, sveikatai, aplinkai, modeliuoti pokyčių scenarijus, ketina naudoti tokius instrumentus kaip daugiakriteriai analizės metodai, virtualios tikrovės technologijos, kolektyvinis intelektas ir pan. Išvados bus lyginamos su ekspertų išvadomis.

„Bandymai įtraukti piliečius į sprendimų priėmimą naudojami senokai, bet dažnai tai būna deklaratyvu. Galima pasitarti su piliečiais, bet kas iš to. Sprendimai galų gale vis tiek priimami aukštesnėse instancijose. Tačiau šiuo metu vystomi projektai, kuriais siekiama, kad vietos bendruomenės, vietos gyventojai galėtų patys priimti sprendimus“, – teigia S. Norvaišas.

Svarbus ne tik sprendimų priėmimo, bet ir sukūrimo greitis

Jei būtų galima išmatuoti išmintį, kuri potencialiai glūdi žmonėse, greičiausiai paaiškėtų, kad jos yra labai daug. Tačiau ji išbarstyta ir nėra tinkamų įrankių jai tapti realiai veikiančia, kuriančia jėga. O žmonių iniciatyva ir kūrybiškumas yra milžiniški. Atskirų šalių ir bendruomenių sėkmės istorijos iliustruoja, jog visa tai išlaisvinus, įvyksta ekonominis, kultūrinis, mokslinis stebuklas. Kaip Singapūre ar Pietų Korėjoje. Kalbant apie šalies tikslą ar tikslus, jie gali būti kaip orientyras ir kartu kaip rodiklis, pasitikrinant, ar artėjama tikslo link ir kokiu greičiu.

„Labai svarbus yra sprendimų priėmimo greitis, bet labai svarbus ir sprendimų sukūrimo greitis. Neužtenka vien priimti sprendimą. Jeigu jis bus blogas, tai pasekmės bus dar blogesnės. Reikalingi specialūs instrumentai, kuriuos siūlo technologijos. Atsiduriame kitoje srityje – socialinių technologijų srity. Socialinės technologijos remiasi ir technologiniais sprendimais“, – aiškina S. Norvaišas.

Labai svarbūs ir modeliai, padedantys suprasti sudėtingus reiškinius ir juos valdyti. Matematikas prof. Šarūnas Raudys teigia, kad gamtos vystymosi principais paremtas visuomenės raidos modeliavimas parodo, kaip priklausomai nuo aplinkos (katastrofų, krizių) kinta altruistų ir egoistų santykis. Esant sunkioms sąlygoms išgyvena tik grupės, kuriose dominuoja altruizmas. Šiais laikais, kai duonai užsidirbti pakanka mažiau pastangų, altruizmas dėsningai mažėja, o atskirtis tarp turtingųjų ir neturtingųjų auga. Ir jokios kalbos, politikų devizai čia nepadės.

Reiktų kurti visuomenės modelius, geriau atitinkančius realybę ir pagal juos ieškoti mechanizmų, leidžiančių sutvirtinti visuomenę. Čia galėtų praversti kolektyvinės išminties sistema. Kolektyvinė išmintis, nors vadinama kitaip, seniai egzistuoja. Tik kolektyvinės išminties reiškimosi galimybės iki interneto atsiradimo buvo ribotos.

„Jamesas Surowiecki, išleidęs knygą „Minių išmintis“, apibendrino įvairius sprendimų bei problemų pavyzdžius ir išskyrė būdingus bruožus kolektyvinei išminčiai reikštis. Jis išskyrė kelis bruožus. Svarbu, kad nepriklausomas sprendimų priėmimas siejasi su anonimiškumu. Būtina, kad sprendimų priėmėjai išmanytų sritį, kurioje dalyvauja, priimant sprendimus. Taip pat turi būti įrankiai, kuriuos dabar siūlo internetas. Tokia simbiozė duoda labai gerą produktą“, – sako S. Norvaišas.

1961 metais JAV prezidento Johno Kennedy suburta ekspertų ir politikų grupė nusprendė nuversti Kubos vyriausybę. Invazija, suplanuota Kiaulių įlankoje, patyrė fiasko. Kai nedidelė žmonių grupė streso sąlygomis mėgina rasti sprendimą, dažnai jos dalyviai paklūsta masių psichologijos reiškiniui, vadinamam grupiniu mąstymu (angl. groupthink). Tai reiškia, kad žmonės linkę pritarti autoritetui – šiuo atveju prezidentui, nedrįsta prieštarauti, nebesugeba kritiškai mąstyti, greičiau paklūsta daugumos nuomonei, net jeigu ji neteisinga.

Tačiau laikantis principų, aprašytų J. Surowieckio knygoje „Minių išmintis“, galima suformuoti tokias žmonių grupes, kurių sprendimai bus geresni už atskirų ekspertų siūlomus sprendimus.

„Pavieniui dirbančių politikų ar jų grupės sprendimai būna blogesni, negu leidus grupei susidaryti natūraliai. Turi būti socialinis algoritmas, kuris suvaldytų tos grupės susidarymą. Negali jungtis į grupę asmenys, kurie neišmano tos srities“, – tvirtina pašnekovas.

Neturi duomenų idėjos tikrumui įvertinti

Visuomenės gebėjimas priimti sprendimus labai priklauso nuo duomenų prieinamumo. Tačiau jie turi būti pateikti tinkama forma automatizuotai didžiųjų duomenų (angl. Big data) analizei. Yra daug idėjų, bet žmonės neturi duomenų, kad galėtų įvertinti idėjos tikrumą. Remdamiesi nepilna ar sąmoningai melaginga informacija, jie susikuria savo pasaulėžiūrą ir pradeda aistringai kovoti už tai. Todėl šiuo metu JAV pademonstravo politinę valią ir jau patvirtino programas, numatytas dešimčiai metų į priekį, siekiant vis daugiau duomenų padaryti viešai prieinamus. Tai pagerins sprendimų kokybę.

„Nemanyčiau, kad yra problemų, kurių negalima išspręsti. Visos socialinės problemos, kilusios iš socialinių santykių, yra geriausiai sprendžiamos tokiu būdu. Nes kuriamas socialinis kapitalas gali būti kuriamas labai greitai“, – sako S. Norvaišas.

Kolektyvinės išminties sistema pajėgi susidoroti su įvairaus masto problemomis. Daugelis problemų kartojasi, tik skiriasi niuansai, kuriuos reikia atrasti, pasitelkiant konkrečios aplinkos žinovus. Tokie metodai jau sėkmingai taikomi, pavyzdžiui, Šveicarijoje.

„Šioje šalyje buvo bandoma įvairiai skatinti gyventojus nenaudoti elektros generatorių, kada jų poreikis didelis. Bandyta skatinti šviečiant arba finansiškai, tačiau nepavyko pasiekti teigiamų rezultatų. Tik mokslininkų grupė sugalvojo, kad reikia ne visus gyventojus skatinti tiesiogiai.

Pati bendruomenė turi išsirinkti vieną žmogų, pagal kurį bus žiūrima, ar jis sumažino energijos suvartojimą piko metu. Jeigu sumažino, apdovanojimą gauna ir jis, ir visi kiti. Tada atsiranda bendruomeninis jausmas ir jis pasirodo esąs efektyvesnis, negu skatinant kiekvieną atskirai“, – pasakoja mokslininkas.

Dažnai galvojama, kad nieko neįmanoma prognozuoti. Todėl reikia elgtis labai atsargiai arba laukti, kol situacija pati išsispręs. Tačiau kai kurios šalys, pvz., JAV XX a. viduryje kelis kartus pasielgė labai ryžtingai, įgyvendinusios didelius infrastruktūros projektus. Dabar liberaliai nusiteikę politikai yra prieš didesnį valdžios kišimąsi, o kita vertus sako, kad dabartinė valdžia neveiksminga. Vienas būdų išeiti iš tokios aklavietės – prognozavimas, naudojant kolektyvinės išminties sistemas. Pavyzdžiui, analizuojant, ką duos atominės energetikos plėtra arba perėjimas prie vandenilio ekonomikos, švietimo reforma ir pan.

„Tos bendruomenės ar šalys, kurios anksčiau pradės naudoti tokius įrankius, gali greičiau išeiti į priekį, spręsdamos įvairias problemas. Tačiau tokie įrankiai gali būti naudojami globaliai. Nėra jokių apribojimų. Pasiūlymai jungtis į komandas atviri.

Pavyzdžiui, kokios nors srities specialistas, suprantantis lietuvių kalbą, gali jungtis į mūsų šalyje vykdomus projektus, gyvendamas Australijoje. Matant, kaip tobulėja vertimo technologijos, galima tikėtis, kad aš galėsiu dalyvauti ir sprendimų priėmime, kuris vystomas Kinijoje“, – teigia S. Norvaišas.

Kolektyvinis intelektas padėtų problemas spręsti greičiau

Siekiant operatyviai rasti geriausius, daugumai priimtinus sprendimus, būtina daugiau sprendimo galios suteikti vietos bendruomenėms. Tai padidintų ten gyvenančių žmonių atsakomybę ir priverstų juos labiau įsigilinti į sprendimo pasekmes, konsultuotis su mokslininkais, ugdyti kritinį mąstymą. Jos irgi gali organizuotis į klasterius pagal gyvenamąją vietą arba sprendimų tipus.

„Manau, kad kolektyvinio intelekto panaudojimas daug greičiau išspręstų daugelį problemų. Lietuva gali augti daug didesniais tempais, jeigu naudotume ne konfliktines, konfrontacines technologijas, bet išmintį, kuri yra žmonėse“, – mano S. Norvaišas.

Šiuo metu kolektyvinės išminties sistema Lietuvoje naudojamasi, kuriant strateginius savivaldybių planus ir komercinėse organizacijose. Jau šią vasarą pasirodys OMNICRACY platforma su visu kolektyvinę išmintį palaikančių bruožų paketu. Platforma bus prieinama visiems, norintiems ja naudotis.

Filosofas Vytautas Rubavičius pažymi, kad Lietuva gyvena didesnės vidinės ir išorinės rizikos sąlygomis, nes įsivyravo ilgalaikės neigiamos socialinės ir demografinės raidos tendencijos – didžiausia ES santykinė emigracija, didėjanti socialinė atskirtis, visuomenės senėjimas, nedarbas, demografinė duobė, paveiksianti ne tik ekonomiką, bet ir švietimo sistemą, regionų nelygybė, korupcija. Jaučiama didelė grėsmė nacionaliniam tapatumui dėl menkėjančios kultūrinės kūrybos galios ir silpnėjančios valstybingumo jausenos. Valstybę ir visuomenę kankina politinės sistemos yda – realios, tiesioginio atstovavimo savivaldos stoka, kuri stabdo pilietinės visuomenės saviugdą ir palaiko politinį visuomenės neįgalumą.

Diagnozė nemaloni, bet iš esmės teisinga. Štai kodėl būtina, kuo skubiau subūrus geriausius šalies mokslininkus, taikant modernius analizės ir sprendimų kūrimo bei jų priėmimo instrumentus, kartu su gerai informuotais aktyviais piliečiais imtis permainų. „Mokslo ekspreso“ laidose svečiavęsi mokslininkai sufleruoja veiksmų kryptis.

Gyventojų apklausa liudija, kad emocinis fonas valstybės strateginiam tikslui suformuluoti yra palankus: bendras Lietuvos tikslas, kaip visus valstybės gyventojus telkianti idėja, šalies gyventojų priimamas labai palankiai. Tikima, kad bendro tikslo siekimas prisidėtų prie spartesnio šalies gerovės didinimo, mažintų politikų nesutarimus ir prisidėtų prie valstybės saugumo bei savarankiškumo įtvirtinimo.

Rolandas Maskoliūnas, LRT televizijos laida „Mokslo ekspresas“