Harvardą į Lietuvą iškeitęs mokslininkas: kai susidūri su biurokratija ir sovietiniu mentalitetu, imi galvoti apie grįžimą į užsienį

Įsišaknijusi biurokratija

L.Mažutis į Lietuvą grįžo maždaug prieš trejus metus pabaigęs podoktorantūros studijas Harvarde. Jis tolimesnį darbą Harvardo universitete iškeitė į VU biotechnologijos instituto laboratoriją, kurią L.Mažučiui padėjo įrengti biotechnologijos mokslų profesorius Arvydas Janulaitis.

Prestižiniuose užsienio universitetuose įgyta patirtis mokslininkui leido kitaip pažvelgti į Lietuvos mokslą ir pamatyti problemas, kurios pradėjus dirbti Lietuvoje iš pradžių šokiravo.

„Aš esu nustebęs, kad Lietuvos mokslininkai sugeba čia išgyventi. Grįžęs į Lietuvą tapau popierių, popierėlių ir popieriukų administratoriumi ir tam, ką moku daryti geriausiai, nebeliko laiko: turiu pildyti keisčiausias administratorių ir valdininkų užklausas, rinkti po kelis parašus. Žmogus įgyja kvalifikacijų, kurių Lietuvoje nėra, o dabartinė sistema jį verčia tapti biurokratijos sraigteliu“, – sakė mokslininkas.

Pasak L.Mažučio, mokslininkai turi pildyti formas, rinkti parašus ir laiką gaišti su mokslu nesusijusioms biurokratinėms procedūroms. Pavyzdžiui, vien renkant parašus ir pildant formas paaiškinimui, kodėl reagentus laboratorija įsigijo keliais centais pigiau ar brangiau, praleidžiamas pusdienis ar visa darbo diena. Kam to reikia, mokslininkas sakė nežinantis.

Jis pridūrė, kad Lietuva nėra vienintelė valstybė, kurioje biurokratija trukdo mokslo raidai – galima rasti šalių, kur biurokratinis aparatas būtų dar didesnis, tačiau, anot L.Mažučio, reikėtų imti pavyzdį iš geriausių pavyzdžių, kaip JAV, kur biurokratijos minimaliai ir kurios mokslininkai pasiekia geriausius rezultatus.

Kita kliūtis mokslo raidai mūsų šalyje – į projektus neįsigilinantys valdininkai, kurie mokslo darbus vertina taip pat, kaip į statybos ar architektūros projektus, nuo kurių plano negalima nukrypti. 

„Kaip gali nenukrypti nuo plano, jei atrandi kažką naujo? – retoriškai klausė L.Mažutis. – Aš iš anksto nuspėti rezultatus galiu tik tuomet, jei darysiu tai, kas jau padaryta.“

Svarsto grįžti į užsienį

Kurį laiką pagyvenęs Lietuvoje L.Mažutis ėmė pastebėti ir tai, kad mokslinių projektų vystymui trukdo ne tik biurokratai, bet ir kai kurie kolegos.

„Lietuvoje žmonių, vertinančių mokslines veiklas, ratas ilgą laiką nesikeičia. Tie žmonės vienas kitą palaiko, jie gali neskirti paramos tik dėl to, kad žmogus yra iš kito instituto, nors jo idėjos geros. Man užsienyje prabuvus ilgą laiką buvo šokas suvokti, kad taip yra Lietuvoje“, – sakė L.Mažutis.

Galiausiai, L.Mažutis prieš grįždamas sako nesusimąstęs ir apie specialistų trūkumą.

„Aš galvojau, kad jei suteiksime sąlygas dirbti su unikalia technologija ir tobulėti profesine prasme, žmonės noriai dirbs, bet taip nėra. Didelei daliai žmonių Lietuvoje moksliniai tyrimai yra tiesiog darbas – pragyvenimo šaltinis, o ne hobis“, – pasakojo L.Mažutis.

Jis teigia suprantantis, kad daliai mokslininkų sunku rasti užsidegimo ir įkvėpimo, kai kolegos užsienyje gauna 7 kartus didesnį atlyginimą, tačiau pinigai problemų neišsprendžia – net ir mokant pakankamai didelius atlyginimus, Lietuvos specialistai tokio užsidegimo, su kokiu dirba kolegos kituose universitetuose, neturi.

Paklaustas, ar būtų grįžęs į Lietuvą, jei iš anksto būtų sužinojęs, kokie iššūkiai lauks, L.Mažutis sako, kad sprendimo keitęs nebūtų. Tik iš anksto žinojus realią padėtį ir atitinkamai nusiteikus, dirbti būtų daug paprasčiau.

Tačiau ar biurokratija neprivers L.Mažučio vėl mąstyti apie Harvardą, parodys laikas: „Galvoju grįžti, bet kol kas neturiu konkrečių planų. Jei bus taip, kad čia negalėsiu dirbti mokslinio darbo, o turėsiu pildyti biurokratines formas, visko gali būti. Čia grįžau ne tam, kad mokslą paversčiau biurokratija.“