„Žemę perkirto juodoji skylė.“ Monstriškas sprogimas. Kas tai buvo?

1908 m. birželio 30 d. rytą virš Akmenuotosios Tunguskos upės Sibire (tuometinėje Rusijos imperijoje) įvyko milžiniškas sprogimas. Sprogimo metu išdegė keli tūkstančiai kvadratinių kilometrų taigos, o sprogimo galia buvo tūkstantį kartų didesnė nei 1945 metais ant Hirošimos amerikiečių numestos atominės bombos.

Šis paslaptingas sprogimas vadinamas Tunguskos įvykiu arba Tunguskos meteoritu, nes liudininkai pranešė, kad prieš sprogimą danguje pasirodė ryškus objektas.

Buvo net mokslininkų, kurie manė, kad per Žemę praskriejo juodoji skylė, ir netgi norėjo ieškoti išėjimo angos kitoje planetos pusėje, rašo „IFLScience“.

Tunguskos meteoritas

Tunguskos įvykio liudininkai pranešė, kad prieš sprogimą danguje matė ryškų objektą ir kad iš tikrųjų buvo ne vienas, o keli sprogimai. Smūgio banga buvo juntama šimtų kilometrų spinduliu nuo įvykio vietos.

Tačiau labiausiai šiame įvykyje stebina tai, kad ant žemės nesusidarė smūginis krateris, kuris iki šiol nebuvo aptiktas. Dabar manoma, kad objektas sprogo 5–10 kilometrų aukštyje, o ne atsitrenkė į Žemės paviršių, todėl neliko smūginio kraterio.

Daugelį metų mokslininkai skirtingai aiškino Tunguskos įvykį. Buvo daroma prielaida, kad tai asteroidas, praskridęs per atmosferą, ir netgi buvo manoma, kad tai pirmykštė juodoji skylė, prasiskverbusi tiesiai per Žemę.

Pirmykštė juodoji skylė

Šiuolaikinėje Visatoje juodosios skylės atsiranda, kai didžiulės žvaigždės negali palaikyti termobranduolinės reakcijos savo šerdyje ir šios branduolys suspaudžiamos gravitacijos. Taip atsiranda žvaigždžių masės juodosios skylės. Tačiau jomis gali virsti tik žvaigždės, kurių masė 20 kartų didesnė už Saulės masę.

Tačiau astrofizikai mano, kad pirmykštės juodosios skylės susiformavo per pirmąsias sekundes po Didžiojo sprogimo. Tai atsitiko tada, kai visa medžiaga, iš kurios buvo sudarytos žvaigždės ir galaktikos, buvo tankiau suspausta.

Astrofizikai mano, kad pirmykštės juodosios skylės galėjo susiformuoti iš labai tankių materijos gumulėlių, kurių masė svyravo nuo 100 000 kartų mažesnės už sąvaržėlės masę iki 100 000 kartų didesnės už Saulės masę. Kai Visata sparčiai plėtėsi ir atvėso, nebeliko sąlygų tokiu būdu susiformuoti juodosioms skylėms.

Kai kurie mokslininkai mano, kad nors pirmykščių juodųjų skylių niekada nebuvo rasta, jos vis dar gali egzistuoti. Tokios juodosios skylės gali būti mažesnės už atomą ir kasdien skristi per Žemę nepakenkdamos planetai. Ir didesnės juodosios skylės gali padaryti tą patį, bet tik maždaug kartą per 1000 metų.

Fizikai tikėjo, kad į Žemę pirmykštė juodoji skylė prasiskverbė 1908 metais.

1973 metais grupė fizikų žurnale „Nature“ paskelbė tyrimą apie Tunguskos įvykį, kuriame teigė, kad jį galėjo sukelti pirmykštė juodoji skylė prasiskverbusi per Žemę. Ši juodoji skylė turėjo didelio asteroido masę.

Mokslininkai atkreipė dėmesį, kad kai kurie liudininkai teigė, kad šio įvykio metu danguje matė mėlyną šviesą.

Norėdami patikrinti savo hipotezę, fizikai pasiūlė ieškoti išėjimo angos, kurią sukūrė juodoji skylė kitoje planetos pusėje, pėdsakų.

Pasak mokslininkų, dėl didelio greičio ir dėl to, kad skriedama per Žemę ji praranda tik nedidelę energijos dalį, juodoji skylė per Žemę turėjo praskrieti beveik tiesia linija. Manyta, kad išėjimo anga yra Šiaurės Atlanto vandenyne 40°-50° Š platumos ir 30°-40° V ilgumos regione.

Tačiau šios hipotezės patvirtinimo nerasta. Kita vertus, visiškai nežinoma, ar egzistuoja pirmykštės juodosios skylės.

Tunguskos įvykį galima paaiškinti paprasčiau. Visuotinai priimtas paaiškinimas, kad tai buvo didelis, maždaug 50–80 metrų skersmens, asteroidas, kuris sprogo 5-10 kilometrų aukštyje.