„Išankstinės nuostatos gali būti pagrįstos žalingomis ideologijomis.“ Kaip tikėjimas prietarais gali paveikti gyvūnų apsaugą

Baugina tai, kaip prietarai, pasakojimai ir mitai gali formuoti žmonių pasąmonę – ypač išankstinį nusistatymą gyvūnų, kuriuos žmonės turėtų stengtis išsaugoti ir apsaugoti, atžvilgiu.

Juodų ir baltų gyvūnų retumas

Gyvūnų kailis, plunksnos ir žvynai būna įvairių spalvų. Šios spalvos vaidina svarbų vaidmenį laukinių gyvūnų išlikimo procese, nes padeda pasislėpti, reguliuoti kūno temperatūrą ar komunikuoti. Pavyzdžiui, baltauodegiai elniai blyksteldami savo balta uodega blyksnis gali pranešti, kad netoli yra pavojus, o ryškiai raudona paukščio kardinolo patino spalva vilioja pateles, kurios yra pasirengusios poruotis.

Spalvų skirtumų tarp rūšių yra visoje gyvūnų karalystėje, įskaitant melanistinius gyvūnus, turinčius daugiau tamsios pigmentacijos – ir leukistinius gyvūnus, kurie turi mažiau pigmento.

Mokslininkai pripažįsta, kad šios spalvų variacijos yra kraštutinės gamtos pasaulio anomalijos. Visiškai juodos arba visiškai baltos spalvos gyvūnai yra labai reti, nes mažai tikėtina, kad jie išliks laukinėje gamtoje – nes tai yra selektyvus trūkumas. Tokie gyvūnai dažnai sunkiau susilieja su savo buveine – tai iššūkis plėšrūnams, bandantiems užklupti grobį, ir grobiui, bandančiam pasislėpti nuo plėšrūnų. Jiems taip pat gali būti sunku reguliuoti savo temperatūrą ir bendrauti su kitais savo rūšies atstovais.

Gyvūnų spalvą lemia daugybė genų, kurie gali įvairiai kisti. Vienas iš labiausiai žinomų ir ištirtų genų yra MC1R. Gyvūnų MC1R geno funkcijos praradimo mutacijos gali lemti šviesią, gelsvą arba rausvą kailio spalvą.

Apsauga dėl unikalios spalvos

Gyvūnų MC1R geno funkcijos praradimo mutacijos gali lemti šviesią, gelsvą arba rausvą kailio spalvą.

Neseniai mokslininkai tyrė, kaip melanizmas ir leukizmas arba albinizmas daro įtaką gyvūnų apsaugai Jungtinėse Amerikos Valstijose. Skaitydami vietos įstatymus ir analizuodami naujienų istorijas apie saugomus laukinius gyvūnus, tyrėjai pastebėjo tendenciją: daug albinistinių ir leukistinių gyvūnų yra saugomi.

Minesotos, Ilinojaus ir Viskonsino įstatymai saugo baltus elnius nuo medžiotojų. Marionvilyje, Misūrio valstijoje, baltosios voverės yra saugomos ir turi pirmumo teisę kirsdamos visas viešąsias gatves, o už įstatymo nesilaikymą gresia bauda iki 500 JAV dolerių arba 90 dienų kalėjimo. Luizianoje draudžiama paimti baltuosius aligatorius iš laukinės gamtos, už tai gresia mažiausiai 10 000 JAV dolerių bauda ir šeši mėnesiai kalėjimo.

Tačiau panašių įstatymų dėl melanistinių gyvūnų išsaugojimo tyrėjai nerado. Tai juos nustebino, nes genetinė mutacija, sukelianti melanizmą, pasitaiko rečiau nei ta, kuri sukelia albinizmą/leukizmą.

„Manėme, kad retesni melanistiniai gyvūnai sukels žmonių susidomėjimą dėl to, kad yra neįprastesni, ir paskatins daugiau ir didesnes apsaugos priemones“, – teigė mokslininkai.

Ilgalaikės asociacijos

Daug tūkstančių metų žmonės vieni su kitais dalijosi istorijomis, padavimais, pasakomis ir mitais, kuriais bandoma paaiškinti pasaulį.

Kartais šiuose pasakojimuose pateikiami įspėjamieji patarimai apie aplink mus tykančius pavojus. Kai mūsų ankstyvieji protėviai sėdėdavo prie laužų ir pasakodavo jaudinančias istorijas, jie kartu ieškodavo prieglobsčio nuo tamsos, kuri slėpė grėsmes.

Daugelis žmonių išankstinių nuostatų išsivystė kaip išlikimo reakcija – pavyzdžiui, viena iš priežasčių, kodėl tamsios spalvos naktinis plėšrūnas kelia baimę, yra ta, kad naktį jį taip sunku įžiūrėti. Tačiau šiuolaikinės išankstinės nuostatos gali būti pagrįstos žalingomis ideologijomis.

Kažkur seniai seniai balta spalva tapo „gėrio“ ir „tyrumo“ sinonimu, o juoda – „blogio“ ir „suterštumo“. Ir net dabar šios nuostatos daro įtaką tam, kaip žmonės vertina ir saugo – arba ne – retus gyvūnus, rašo „Live Science“.