Kur jūs, ateiviai iš kosmoso?

Anuomet tai buvo kone vienintelė knyga lietuvių kalba, kurioje buvo nagrinėjamas ateivių ieškojimo klausimas. Tik bręsti pradėjusį protą ji lengvai sužavėjo. Pamenu, valandų valandas žiūrėdavome kieme į žvaigždėtą vasaros dangų ir svajojome, kad galbūt visai netyčia būsime tie, kurie pamatys juos – ateivius iš kosmoso.

Nors entuziazmas juos rasti seniai dingo, vis dar godžiai žvelgiu į giedrą nakties dangų ir, kategoriškai atmesdamas galimybę, kad mes Visatoje vienui vieni, klausiu to paties, kaip ir S. Kanišausko knygos pavadinimas. Kur jūs, ateiviai iš kosmoso?

O gal jų tikrai nėra?

Faktas, kad mokslui dar nepavyko rasti nė vieno įtikinamo ateivių įrodymo. Nors yra šimtai, jei ne tūkstančiai, žmonių tikinimų, esą jie matė ateivius, buvo pagrobti ar yra įsitikinę, kad valdžia slepia nuo mūsų tiesą, nė vienam mokslininkui neteko prisiliesti prie nežemiškos gyvybės formos. Ir kalbama čia ne tik apie protingas būtybes, bet net ir apie smulkiausius mikroorganizmus.

XX a. 7-ajame dešimtmetyje kosmoso lenktynės jau buvo įsibėgėjusios. JAV ir Sovietų Sąjunga investavo milžiniškas lėšas į kosmines technologijas. Būtent tuo metu atsirado galimybių pradėti ateivių paieškas. 1961 m. NASA pradėjo vykdyti programą SETI (Search for Extraterrestrial Intelligence). Jos tikslas – rasti įtikinamų protingos gyvybės kosmose įrodymų. Programai buvo išleista milijardai dolerių, prie jos prisijungė tūkstančiai mokslininkų, bet nė vienai komandai taip ir nepavyko rasti mažų žalių žmogeliukų.

Programa SETI buvo paremta prielaida, kad protinga gyvybės forma tiesiog privalo egzistuoti. 1961 m. Frankas Drake’as paskelbė savo garsiąją lygtį, kuri skirta nustatyti, kiek apytiksliai Paukščių Tako galaktikoje (toje, kurioje mes gyvename) gali būti protingų gyvybės formų, su kuriomis įmanoma susisiekti.

Dreiko lygtis:

N = R* · f_p · n_e · f_l · f_i · f_c · L

čia:
N – civilizacijų, su kuriomis būtų įmanoma susisiekti, skaičius mūsų galaktikoje;
R* – per metus susiformuojančių žvaigždžių skaičius;
f_p – kokia dalis tų žvaigždžių gali turėti planetų;
n_e – kokia dalis tų planetų gali būti tinkamos gyvybei;
f_l – kokioje dalyje tų planetų iš tiesų išsivysto gyvybė;
f_i – kiek iš tų gyvybių pasiekia civilizacijos lygį;
f_c – kiek iš tų civilizacijų sukuria technologijas, kurios skleistų aptinkamus signalus į kosmosą;
L – kiek laiko tos civilizacijos skleis tuos aptinkamus signalus.

Dreiko lygtyje daug kintamųjų ir nė vienas jų nėra net apytiksliai žinomas. Tačiau lygties autorius ją sukūrė tam, kad įrodytų, jog protingos civilizacijos iš tiesų egzistuoja. F. Drake’as rėmėsi geležine logika: jeigu egzistuoja žmonija – protinga civilizacija, gebanti skleisti signalus į kosmosą ir ieškoti kitų signalų, vadinasi, jo formulėje N turėtų būti lygus 1 arba daugiau už 1.

Pats F. Drake’as su kolegomis apskaičiavo, kad mūsų galaktikoje galėtų būti nuo 1 tūkst. iki 100 tūkst. protingų civilizacijų, su kuriomis įmanoma susisiekti. Vėliau daug mokslininkų tikslino, keitė ir perdarė jo lygtį. Kadangi kintamieji nėra tiksliai žinomi, gaunami įvairūs civilizacijų skaičiai: nuo kelių tūkstančių iki dešimčių milijonų.

Gaila, tačiau milžiniškas programos SETI biudžetas taip ir nepadėjo rasti tų kitų civilizacijų. Nors signalų paieškos vis dar tęsiasi, dabar NASA didesnį finansavimą skiria mikroorganizmų paieškai čia pat – Saulės sistemoje. Galbūt marsaeigis „Curiosity“ po Marso gruntu aptiks bent vieną vienaląstį? O gal jų pilna po Jupiterio palydovo Europos ledu? Atsakymus sužinosime jau gana greitai.

Žinoma, niekas nesitiki Marse ar Europoje rasti protingos gyvybės formos. Bet jeigu F. Drake’o formulė teisinga (daugelis mokslininkų ją laiko pagrįsta), kur jūs, ateiviai iš kosmoso? Kodėl mums vis dar nepavyksta su jumis susisiekti?

Susinaikinimas

Vienas galimas paaiškinimas – jokia civilizacija neišgyvena tiek laiko, kad galėtų susisiekti su kitomis protingomis gyvybės formomis. Jeigu visos protingos gyvybės formos vystosi panašiai kaip žmonija, gali kilti pagrįstas įtarimas, kad civilizacijos susinaikina visuotiniame kare arba taip nustekena savo gimtąją planetą, kad sunyksta dėl išteklių trūkumo.

Toli dairytis nereikia. Šaltojo karo metais, per Karibų krizę, pasaulis buvo atsidūręs ant branduolinio karo slenksčio. Jeigu branduolinės raketos būtų buvusios paleistos, kažin ar kas būtų likę iš žmonijos ir ar ji būtų pajėgusi atsistoti ant kojų. Šiuo metu ir toliau išlieka įtampa, kad branduoliniai ginklai gali būti panaudoti. Ateityje ginkluotė tik stiprės, gal atsiras dar galingesnių ginklų, kurie galės sunaikinti net visą planetą?

Nerimą kelia ir didžiulis užterštumas, žmonių sukelta klimato kaita, visuotinis atšilimas, senkantys ištekliai. Galbūt visos civilizacijos tarsi užprogramuotos maksimaliai išnaudoti jas supančią aplinką, išsemti planetos išteklius dar prieš pasiekdamos tolimų kosminių kelionių lygį? Išsekus ištekliams, nebelieka jokios vilties toliau tobulinti technologijų ir kurti didžiulių erdvėlaivių.

Mes jiems paprasčiausiai nerūpime

O gal viskas kitaip? Gal civilizacijos vystosi skirtingai? Vienos susinaikina, kitos tampa uždaros ir nesiekia jokio kontakto su išore, trečios tiesiog bijo ateivių, nes jau susidūrė su nedraugiškomis civilizacijomis?

Mes save laikome labai smalsiomis būtybėmis, nuolat ko nors ieškančiomis ir vis klausiančiomis. Bet kitos būtybės galėjo ir neišvystyti tokių savybių.

Taip pat nevertėtų atmesti teorijos, kad galbūt esame tik primityvi civilizacija galaktikos pakraštyje. Saulės sistema tikrai labai toli nuo galaktikos centro, o pati Saulė – dar gana jauna žvaigždė. Už mūsiškę yra milijardais metų senesnių. Mūsų kosminėms technologijoms tik apie 100 metų, tad ką galėjo sukurti milijonais metų už mus senesnės civilizacijos? Galbūt mes joms atrodome tik kaip nereikšminga primityvi barbarų tauta, su kuria net nėra reikalo susisiekti?

Dar viena hipotezė teigia, kad jeigu aplink mus egzistuoja labiau išsivysčiusios gyvybės formos, jos gali nenorėti su mumis susisiekti, kad nepaveiktų mūsų raidos. Galbūt tam, kad gautume vietą Jungtinėse Galaktikos Tautose, mums reikia natūraliai subręsti ir įrodyti, kad esame nepriešiška, aplinką ir kitus gerbianti civilizacija? Jeigu tai tiesa, mūsų dar laukia ilgas kelias visuotinės tolerancijos link.

Jie čia jau lankėsi

Galbūt kitos civilizacijos jau seniai keliauja po galaktiką ir jau buvo aplankiusios mūsų planetą? Kas nors pasakys, kad jos buvo ne taip seniai: pastatė piramides, Velykų salos skulptūras… O gal buvo dar prieš tai, kai net ant dviejų kojų nevaikščiojame, ir pro šalį vėl praskris, tik negreitai, nes tokių kaip mes galaktikoje – šimtai tūkstančių?

O ar galite būti 100 proc. įsitikinę, kad tas, kuris sėdi greta jūsų ir stebi, kaip jūs skaitote šiuos žodžius, tikrai yra žmogus? Juk nematėte, kaip jis gimė ir augo… Galbūt ateiviai nuo senų senovės gyvena tarp mūsų ir mus tiesiog stebi, neatskleidžia savęs. Kodėl jie tai turėtų daryti? Nežinia. Gal mus tyrinėja? Šnipinėja? Atlieka mokslinius tyrimus?

Virtuali realybė

Kiek keisčiau, bet vis tiek logiškai skambanti teorija teigia, kad anksčiau ar vėliau visos protingos civilizacijos persikelia gyventi į virtualią realybę. Ateiviai, matydami, kad jų veikla galop sunaikins planetą, tiesiog nusprendžia visus gyventojus perkelti į virtualią realybę (na, kaip filme „Matrica“).

Persikelti gyventi į kompiuterinę tikrovę gali paskatinti ir filosofija bei religija. Galbūt visos protingos gyvybės formos galop prieina prie išvados, kad visų gentainių tikslas – laimė? Kadangi pasiekti jos realybėje niekaip nepavyksta, kodėl jos nesuteikus virtualybėje? Ši mintis nėra tokia absurdiška, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Pagalvokite: virtualiame pasaulyje jūs galėtumėte būti, kuo norite, turėti tai, ko tik širdis geidžia, patirti lygiai tokius pačius jausmus, kaip ir čia, ir, svarbiausia, visiškai nekenktumėte planetai bei kitiems.

Technologijų klausimas

Mūsų pastangos rasti ateivių daugiausia paremtos radijo signalų paieška. Juos į kosmosą siunčiame apie 80 metų. Bet toks laiko tarpas visatos mastu – juokingai trumpas. Tarkim, kad šią technologiją, kaip pagrindinę susisiekimo priemonę, naudosime 200 metų. Vis tiek labai trumpai… Jeigu tiek pat laiko ją naudojo ir kitos civilizacijos, mes turime labai siaurą laiko langą jų išsiųstiems signalams sugauti.

Technologijos jau mūsų laikais tobulinamos pašėlusiai greitai. O jeigu ateivių signalai praskriejo pro mus tuomet, kai mes dar tik rankiojom ir medžiojom, arba viduramžiais? O gal kitos civilizacijos signalus išsiųs tik po tūkstantmečio, o mes jau naudosime visai kitokias technologijas?

Kadangi mūsų galaktikoje žvaigždžių amžius smarkiai skiriasi, civilizacijų amžius taip pat gali būti labai skirtingas. Jeigu protingos gyvybės formos susikuria gana retai, jos visos gali prasilenkti laike ir nerasti viena kitos, nes technologijos keičiasi pernelyg greitai. Kita vertus, niekas negali pasakyti, ar kai kurioms jų nepavyko susisiekti. Gal tiesiog mums nepasisekė arba dar nenusišypsojo laimė?

Mes patys – eksperimentas

Čia jau turbūt nebe mokslas, o filosofija, bet yra manančiųjų, kad mes iš tiesų neegzistuojame. Mūsų realybė – tai tobula virtuali realybė. Galbūt tesame didžiulio mokslinio eksperimento dalis, o gal tik mokyklinuko konkursinis darbas? Juk laikas reliatyvus. Tai, kas vieniems akimirka, kitiems gali būti tūkstantmečiai.

Arba mes nesame virtualioje realybėje, bet gyvybė Žemėje suvešėjo ne be kitų protingų būtybių pagalbos. Gyvybę čia galėjo subrandinti praskrendantis zondas, kuris tarsi sėja gyvybę visoje galaktikoje. Arba esame nuolat stebimi, nes ateiviams parūpo iš šono pažiūrėti į civilizacijos kūrimosi ir gyvenimo peripetijas. Dėl to jie ir lankosi čia kartais, vieną kitą iš mūsų pagrobia, kad sužinotų ką nors daugiau. Gal tokių civilizacinių fermų yra gana daug ir joms tyčia neleidžiama viena su kita susisiekti?

Per trumpai ieškome

Okamo skustuvo principas teigia, kad teisingiausias paaiškinimas – pats paprasčiausias iš visų galimų. Paprasčiausia manyti, kad tiesiog dar per trumpai ieškome. Mūsų kosminis amžius tęsiasi tik 50 metų. Mūsų galaktikai ir visatai tai tūkstančius kartų trumpiau nei akimirka. Be to, mūsų radijo teleskopai dar tikrai nepatikrino kiekvieno galaktikos kampelio, ar iš ten nesklinda koks keistas signalas, kurį iššifravę išgirstume pasisveikinimą ateivių kalba ar pamatytume piešinį su keistos būtybės veidu.

1977 m. buvo nutikęs keistas įvykis. Astronomas Jerry R. Ehmanas, ieškodamas nežemiškų gyvybės ženklų, radijo teleskopu užfiksavo keistą signalą. 72 sekundžių trukmės signalas buvo labai intensyvus. Duomenys rodė, kad niekas iki tol (ir iki šiol) nebuvo užfiksavęs nieko panašaus. Susijaudinęs J. R. Ehmanas ranka šalia signalo parašė „Wow!“ (liet. „Oho!“). Signalui prilipo toks pavadinimas, bet po šimtų pakartotinių bandymų niekam nebepavyko jo aptikti ar įtikinamai paaiškinti, kokia jo kilmė.

Visos čia paminėtos idėjos nėra fantastinė kūryba. Apie jas buvo rašyta mokslininkų straipsniuose arba konferencijų pranešimuose. Kita vertus, koks skirtumas? Vienaip ar kitaip, vis dar tenka žiūrėti į žvaigždes ir klausti to paties klausimo, kuris nuskambėjo straipsnio pradžioje. O klausti tenka, nes nuo vaikystės tiki ir net tiesiog žinai, kad kažkur kažkas gali lygiai taip pat dūsaudamas žiūrėti ir klausti. Arba jau turėti atsakymą.