Adatėlėmis badant akupunktūros mitą

Greičiausiai, beveik viskas, ką esate apie ją girdėję – netiesa, teigia gydytoja Harriet A. Hall.

Pradėti galima nuo to, jog šis senovės kinų gydymo metodas galimai yra ne toks ir senas. Ir galbūt net ne kinų! Tradicinės kinų medicinos žinovas Paul Unschuld, išstudijavęs ankstyviausius šaltinius, įtaria, jog akupunktūros idėja galėjo kilti Hipokratui Graikijoje, o vėliau išpopuliarėti Kinijoje. Taip pat, akupunktūra, greičiausiai, nėra 3 000 metų senumo. Patys ankstyviausi Kinijos medicininiai tekstai, siekiantys 3 amžių prieš mūsų erą, šio gydymo metodo nemini. Pats ankstyviausias šaltinis, paminintis „badymą adatomis“ yra 90 metų prieš mūsų erą, tačiau jis kalba apie kraujo nuleidimą, ar pūlinių pradūrimą adatomis. Šiuose šaltiniuose nėra nieko panašaus, kas galėtų priminti šių dienų akupunktūrą.

Ankstyviausi šaltiniai teigia, jog kinų medicina vakarų pasaulį pasiekė 13 amžiuje. Tačiau juose apie akupunktūrą taip pat nėra nieko. Pirmasis vakarietis apie šį gydymo metodą parašė 1680 metais. Tai buvo Wilhelm ten Rhijn, kuris akupunktūrą apibūdino visai ne taip, kaip mes ją suprantame šiandien. Jis neminėjo specifinių taškų, esančių kūne, tačiau aprašė dideles auksines adatas, kurios būdavo įsmeigiamos į kaukolę arba gimdą, ir ten paliekamos 30-čiai įkvėpimų. Po to laiko, akupunktūra Europoje buvo tai pamirštama, tai vėl prisimenama.

Amerikoje ji pirmą kartą išbandyta 1826 metais, kaip priemonė, skirta gaivinti skenduolius. Tačiau tai pasirodė neveiksminga, ir žmonės „pasibjaurėję apleido šį metodą“.

20 amžiaus pradžioje joks vakarietiškas šaltinis nemini specifinių akupunktūros taškų: adatos tiesiog būdavo įsmeigiamos šalia skaudulingos vietos. Dabar reiškianti kūne tekančią gyvybinę energiją, „Či“, pradžioje buvo vadinami nuo karšto maisto kylantys garai. O meridianai, kurie dabar vadinami energiniais kanalais, kuriais po kūną cirkuliuoja či, anksčiau buvo kraujagyslių ir kanalų atitikmuo. 1939 metais prancūzas Georges Soulie de Morant buvo pirmasis, kuris terminą „meridianas“ susiejo su gyvybine energija „či“. Ausų akupunktūra taip pat buvo išrasta prancūzo, 1957 metais.

Kinijos valdžia nuo 1822 metų iki II pasaulinio karo bandė drausti akupunktūrą. Tačiau Mao Dzedunas atgaivino šį gydymo metodą kaip pigią priemonę teikiant pagalbą masėms ir kaimų gyventojams, kurių nepasiekdavo įprasti gydytojai. Pats Mao akupunktūra nesigydė ir ja netikėjo. Būtent Mao valdžia ir išpopuliarino „tradicinės kinų medicinos“ terminą.

1972 metais James Reston, lydėjęs JAV prezidentą Richard Nixon kelionėje į Kiniją, vėliau papasakojo apie jam atliktą apendicito operaciją. Buvo tikima, jog apendicitas buvo pašalintas taikant vien akupunktūrinę nejautrą. Tačiau iš tiesų akupunktūra buvo panaudota tik kaip pagalbinė priemonė palengvinti skausmą, praėjus dienai po operacijos. Tokiu atveju skausmo sumažėjimas galėjo tiesiog sutapti su lauktu organizmo atsistatymu. Paplitusi istorija, apie atvirą širdies operaciją, naudojant tik akupunktūrinę nejautrą taip pat pasirodė besanti melaginga. Jei šiais laikais akupunktūra operacijų metu ir naudojama, tai tik kartu su įprastiniais nejautros metodais ir/arba priešoperaciniais medikamentais. Ir tik pacientams, kurie tiki akupunktūra, kuriems gali suveikti placebo efektas.

Vakaruose akupunktūrai populiarėjant, Rytuose jos populiarumas mažėjo. 1995 metais Kinijoje apsilankę vakarų gydytojai sužinojo, jog tik 15–20 procentų kinų renkasi tradicinę šalies mediciną. Ir įprastai ją derina kartu su vakarietiškais gydymo metodais. Pasirodo, jog dalis pacientų tradicinę kinų mediciną renkasi todėl, jog kitokios negali įpirkti.

Pradžioje buvo laikoma, jog kūne yra 360 akupunktūros taškų (labiau siejama su apytiksliu dienų skaičiumi metuose, nei su anatomija). Dabar jau yra atrasta daugiau nei 2 000 akupunktūros taškų, kas verčia manyti, jog gali nebelikti nei menkiausio odos lopinėlio, kuris nebūtų akupunktūros tašku. Taip pat yra 20 meridianų. Nors šie skaičiai daug reikšmės neturi, nes niekada nebuvo įrodytas joks akupunktūros taškų, meridianų ar či egzistavimas.

Ar akupunktūra veikia? Pirmiausiai, kokia akupunktūra? Ir ką reiškia „veikia“? Yra keletas skirtingų kinų akupunktūros versijų. Taip pat, japonų, tailandiečių ir indų versijos, kurių dauguma buvo sukurtos per paskutinius dešimtmečius. Yra viso kūno akupunktūros arba tos, kurios koncentruojasi į galvos odą, rankas, ausis, pėdas, skruostus, smakrą. Taip pat, gali būti gilūs arba švelnūs įbedimai, su elektrinėmis adatomis, arba prie odos pridedamais elektrodais, kuomet į kūną niekas nėra įsmeigiama.

Akupunktūra veikia tokiu pat būdu, kaip ir kitos placebą, saviįtaigą sukeliančios priemonės. Buvo įrodyta, jog akupunktūra sumažina pykinimą, skausmą ir kitus subjektyvius simptomus, tačiau niekada nebuvo įrodyta, kad šis metodas patikimai pakeistu natūralią ligos vystymosi kryptį. Šiomis dienomis akupunktūra dažniausiai naudojama tik palengvinti skausmui. Ankstyvieji kinų akupunktūros meistrai teigė, jog šis metodas neskirtas gydyti jau pasireiškusias ligas. Pasak jų, šis metodas yra toks subtilus, jog skirtas gydyti tik tas ligas, kurios yra tik vos pradėjusios vystytis. Ir tik tuomet, jei pacientas tiki gydymo efektyvumu. Tikra senovės išmintis!

Tyrimai atskleidė, jog akupunktūros metu žmogaus organizme išsiskiria natūralūs hormonai, malšinantys skausmą – endorfinai. Tačiau veterinarai pastebi, jog bandant įvaryti arklį į narvą, ar metus pagalį šuniui, jiems taip pat išsiskiria endorfinai. Greičiausiai, pataikius į nykštį su plaktuku, taip pat išsiskirs endorfinai ir jūs kuriam laikui pamiršite galvos skausmą.

Psichologai gali išvardinti daugybę priežasčių, kodėl akupunktūrą turi poveikį: dėmesio nukreipimas nuo pradinio simptomo į adatos įsmeigimą, lūkesčiai, įtaiga, saviįtaiga, neteisingas priežastingumas, klasikinis, instrumentinis sąlygojimai, socialinis paskatinimas, ekonominė ir emocinė investicija, socialinė nauda už tikėjimą ir t. t. Yra daugybė būdų, kaip žmogaus psichologija gali priversti mus tikėti, jog neefektyvus metodas iš tiesų buvo efektyvus. Saviįtaiga taip pat gali suveikti skirtingai. Net ir procesas, kurio metu atsigulama ant specialaus stalo, atsipalaiduojama, o šalia stovi tavimi besirūpinantis gydymo specialistas, gali sukelti didesnį placebą, nei cukrinės tabletės išgėrimas.

Yra daugybė tyrimų, kurie atskleidė, jog akupunktūra gali paveikti tokius subjektyvius simptomus, kaip skausmas ar pykinimas. Tačiau keletas priežasčių gali versti suabejoti šiais radiniais. Rezultatai yra nepastovūs. Kai kurių tyrimu metu efektas aptinkamas, kitų – ne. Didžiajai daliai tyrimų vadovavo asmenys, suinteresuoti įrodyti šio metodo veiksmingumą. Netikintieji akupunktūra dažnai atsisakydavo būti tiriami, todėl studijos buvo atliekamos su žmonėmis, kurie yra šališki akupunktūrai. Visi akupunktūros tyrimų rezultatai iš Kinijos yra teigiami jos naudai. Tačiau, vis dėl to, dauguma dalykų, atkeliaujančių iš Kinijos, yra teigiami. Šalyje kultūriškai nepriimtina skelbti negatyvias išvadas, nes tyrėjai galėtų prarasti finansavimą arba savo darbą.

Didžiausia problema su akupunktūros tyrimais yra ta, jog labai sunku tinkamai kontroliuoti placebo efektą. Kai žmonėms įbedi adatą į kūną, jie linkę tai pastebėti. Dvigubai aklas eksperimentas sunkiai įmanomas, nes, net jei ir pavyktų apgauti pacientą, jog įbedei jam adatą, šią procedūrą atliekantis žmogus tikrai žinos, ką padarė, o ko ne. Buvo naudoti du eksperimento būdai: lyginant rezultatus, kai adata bedama į akupunktūros tašką, ir kai bedama į vietą, kurioje nėra šio taško. Kitas metodas buvo naudojant netikrą adatą, kuri sukurdavo iliuziją, jog oda buvo perverta, kai iš tiesų jokio įbedimo nebūdavo.

Profesorius George Ulett atrado, jog paleidus elektros impulsus į riešo odą, veiksmingumas buvo toks pat, kaip įkišant adatėles. Be to, vienas vienintelis taškas, esantis ant riešo, tiko malšinti bet kurios kūno dalies simptomams.

Visiškai nesvarbu, kur bus įsmeigiama adatėlė. Net nesvarbu, ar adatėlė bus naudojama. Geriausiai kontroliuojamuose tyrimuose svarbus buvo tik vienas dalykas: ar pacientas tikėjo, jog jam taikoma akupunktūra. Tikintiesiems, jog jie yra gydomi, skausmas nuslopdavo, nepriklausomai nuo to, ar jie iš tiesų buvo gydomi. Tiems, kurie manė, jog nėra gydomi, nors iš tiesų buvo, – skausmas nesumažėdavo.

Akupunktūrininkai dažnai nevykusiai stengiasi racionalizuoti jiems nepalankius tyrimus. Vieno iš tyrimų, naudojusių kontrolinę grupę, metu paaiškėjo, jog tikroji akupunktūra ir apsimestinė akupunktūra suveikė vienodai gerai. Tai yra, rezultatai buvo vienodi tiek pacientams, gavusiems tikrą akupunktūrą, tiek pacientams, kuriems buvo tik teigiama, jog jie gydomi akupunktūra. Išvados: akupunktūra nėra efektyvesnė už placebą. Vis dėl to, tyrimo autoriai išvadas suformulavo kiek kitaip: efektyviai veikia tiek akupunktūra, tiek placebas. Kitas akupunktūros specialistas nusprendė savo tyrimuose nenaudoti kontrolinės grupės, kadangi, pasak jo, bet kokia odos stimuliacija gali turėti efektą. Nors man panašu, jog tokia idėja visiškai panaikina akupunktūros prasmę, tačiau pats tyrėjas to, greičiausiai, nepastebėjo. Juk, jei tai būtų tiesa, pacientus galima būtų tiesiog masažuoti ar liesti, be poreikio juos badyti adatomis, ar kalbėti apie gyvybines energijas.

Turint galvoje prieštaringus tyrimų rezultatus, bei či energijos ar meridianų neįtikimumą, logiška teigti, jog akupunktūra nėra kas nors daugiau, nei sudėtingas placebo receptas. Badant žmogų kaip adatų pagalvėlę galima išgauti ryškų placebo efektą, tačiau nėra įrodymų, jog būtų įmanoma pasiekti ką nors daugiau.

Harriet A. Hall (gimusi 1945 liepos 2 d.) yra į pensiją išėjusi šeimos gydytoja, buvusi JAV oro pajėgų chirurgė, alternatyvios medicinos kritikė ir skeptikė, rašanti žurnalams „Skeptic“ ir „Skeptical Inquirer“.