Gabrielius E. Klimenka. Pamąstymai apie astralines keliones

Taigi, astralinės kelionės žavi žmones. Dalis jų astralines keliones integruoja į savo dvasingumą, paprastai paremtą ezoteriniu tikėjimu. Dalis praktikuoja tik šią sritį. Tačiau jie visi vieningai teigia, kad astralinės kelionės metu jie gali nukeliauti į bet kurią pasaulio vietą, nors dažniausiai apsiribojama netolimais objektais ar tiesiog savo kambariu. Kiek savo gyvenime buvau sutikęs žmonių teigiančių, jog sugeba keliauti astrale, jie nesugebėjo man įrodyti savo sugebėjimų praktiškai. Paprašius sutartu laiku atkeliauti pas mane nurodytu adresu bei laiku ir pasakyti kas parašyta lapelyje gulinčiame ant mano stalo, jie nesugebėdavo to padaryti, nors dauguma iškart atsisakydavo atlikti tokį paprastą eksperimentą, teigdami, jog jie dar per mažai įgudę ar panaudodami dažniausiai ezoterikų naudojamą atsisakymo formą kuri skamba taip: anapusinės galios nesileidžia įspraudžiamos į eksperimento rėmus, anapusybė pasireiškia tik tada kai ji to nori ir negalima priversti pasirodyti tada kai nori tu, juo labiau, jei esi skeptikas, tada ezoterinis pasaulis blokuojasi.

Deja, panašiai atsikalbinėja net ir populiarinantys astralines keliones, rašydami knygas bei rengdami seminarus norintiems išmokti astralinių kelionių meno. Taigi, kaip besistengiau įkalbėti astralinius keliautojus pademonstruoti savo galias, nei vienas dar nesugebėjo ar nenorėjo šių kelionių pademonstruoti. To paties rezultato susilaukdavo ir bandę tirti astralinės projekcijos fenomeną mokslininkai. Tiriamieji egzamino neišlaikydavo ir niekaip nesugebėdavo pasakyti, kas dedasi gretimame kambaryje.

Kas gi yra astralinė projekcija? Tai nekūniškos patirties porūšis, kurio metu astralinis kūnas palieka materialųjį ir gali keliauti po visą visatą. Toks tikėjimas gimsta iš maginės Jelenos Blavackajos, teosofų draugijos vadovės, mokymo. Žmogų atseit sudaro siela, materialusis kūnas ir astralinis kūnas (nors teosofų mokyme jų yra ir daugiau, tačiau dauguma ezoterinių mokymu vis tik laikosi trijų kūnų teorijos). Ši koncepcija apima bet kokias nekūniškas patirtis: klinikinės mirties išgyvenimus, buvusių gyvenimų atsiminimus, sąmoningą sapnavimą, šamaniškas keliones, aiškiaregystę ir t. t. Teigiama, jog tuo metu astralinis kūnas atsiskiria nuo materialaus. Pavyzdžiui, klinikinės mirties atveju žmogus gali matyti save iš palubės t. y. iš šono. Kai kurie tame įžvelgia ir pomirtinio gyvenimo įrodymus, nors realiai, tai greičiausiai nieko tokio neįrodo.

Jelena Blavackaja taip pat mokė, jog būtent astralinis kūnas skleidžia aurą, bei talpina savyje žmogaus jausmus bei troškimus, tad dėl glaudaus ryšio su astraliniu pasauliu žmogus geba kurti astralines būtybes tokias kaip vadinamosios lervos, kurios iš esmės yra mūsų aistrų bei troškimų astralinė išraiška.

Astralinis kūnas kelionės metu būna sujungtas su fiziniu kūnu sidabriniu siūlu, dėl to gimė tikėjimas, jog kas kart sapnuodamas žmogus keliauja po astralinį pasaulį ir jei staiga jį pažadinsi tas sidabrinis energetinis siūlas gali nutrūkti ir tada žmogus mirs.

Kas gi yra astralinis kūnas? Madam Blavackajos teigimu, astralinis kūnas – vienas iš septynių kūnų, kuriuos turi kiekvienas žmogus. Astralinis kūnas savyje talpina mūsų aistras ir norus. Patys ezoterikai negali paaiškinti, kaip astralinis kūnas sąveikauja su kitais kūnais, paprastai viskas susiveda į gana miglotą paaiškinimą, jog taip veikia visatos energijos dėsniai. Kol kas dar niekam nepavyko kontroliuojamomis sąlygomis parodyti nors mažą dalelę to, ką ezoterika teigia apie astralines keliones. Mokslinių įrodymų, jog egzistuoja kas nors panašaus į astralinį kūną ar keliones paprasčiausiai nėra, nors tyrimų šioje srityje per pastaruosius 150 metų buvo atlikta ne vienas ir ne du.

Kodėl žmonės tiki astralinėmis projekcijomis? Po teosofų doktrinos įsigalėjimo ezoterikoje, praktiškai nerasi jokio judėjimo ar ezoterinių praktikų, kurioje vienokiu ar kitokiu būtų nebūtų kalbama apie astralinio pasaulio egzistavimą. Kiekvienas save gerbiantis ezoterikas tiesiog privalo būti išbandęs nekūniškų kelionių ar panašias praktikas. Psichiatrai, kurie tyrė šį fenomeną, mano, jog žmonės tiesiog žmonės negeba objektyviai vertinti savo patirčių, tad astralinei projekcijai ar panašiems reiškiniams priskiriamos paprasčiausios psichinės patirtys, kurias patiria praktiškai kiekvienas žmogus. Kitas dalykas, kurį pastebi tyrėjai yra tai, jog žmonės dažniausiai negeba kritiškai vertinti to, kas su jais vyksta, todėl labai racionalius dalykus jie palaiko mistiniais išgyvenimais ir, deja, dažniausiai jiems niekaip neįrodysi, jog su jais nieko mistiško nenutiko.

Žmonės, kurie domisi kokiu nors reiškiniu, šiuo atveju astraliniais išgyvenimais, tiesiog nebepastebi kritinės medžiagos tuo klausimu ir akcentuoja tik tai, kas patvirtina jų teoriją. Beje, tai galioja bet kokiai domėjimosi sričiai. Retai kuriam pavyksta žvelgti į savo aistringo domėjimosi objektą iš šalies, tad kritinis protas, taip sakant, išeina atostogų. Žmogus skaito knygas, straipsnius, žiūri vaizdo įrašus kurie patvirtina jo teorijas. Tokie žmonės nesąmoningai pradeda vengti kritinės informacijos jų domėjimosi objekto atžvilgiu. Žmogus tada susikuria savo mažą pseudopasaulėlį, kuriame ir gyvena. Tada bet kokia patirtis gali tapti mistiniu išgyvenimu, bet koks pojūtis – apsireiškimu. Žmogus suvokia pasaulį subjektyviai, todėl bet kokia keistesnė patirtis sunkiai gali būti įvertinta objektyviai. Bet kokie išoriniai ar vidiniai dirgikliai daro įtaką mūsų mąstymui.

Nekūniškas patirtis bandyta pasiekti jau nuo gilios senovės, pavyzdžiui šamaniško transo būdu susikelta būsena vadinama šamaniška kelione. Tokios kelionės paprastai būdavo susikeliamos kokiais nors augalais, turinčiais narkotinių savybių. Šiais laikais kai kuriose ezoterinėse grupėse taip pat naudojami narkotikai, tam, kad būtų įmanoma susikelti nekūniškas patirtis. Taigi čia kyla klausimas, kiek tos astralinės kelionės yra tikros, o kiek narkotikų sukelti pojūčiai?

Dažnai astralinių projekcijų mėgėjai teigia, jog mokslas yra tai įrodęs, tačiau realiai nėra nei vieno tyrimo, patvirtinančio astralinių kelionių realumą. Priešingai, yra atlikta daug nekūniškas patirtis paneigusių tyrimų. Tad kaip vertinti tokius teiginius? Ogi vadovaujantis kritiniu mąstymu. Deja, pas tuos kurie būna įnikę į ezoterines praktikas, kritinis protas dažniausiai būna užgesintas. Taigi, jei kas nors teigia, jog kažkoks tyrimas įrodė moksliškai tokias keliones svarbu paklausti koks tai tyrimas, kaip jis buvo atliktas, ar buvo laikomasi mokslinės metodikos, galų gale reikia paprašyti šaltinio, kuriame apie tą tyrimą buvo sužinota. Panagrinėjus tuos šaltinius, dažniausiai pasirodo, jog šaltinyje tiesiog yra frazė „mokslas įrodė tai ir tai“, ir tik retais atvejais paminimas koks nors tyrimas, dažniausiai atliktas, nesilaikant mokslinės metodikos. Galų gale ir patys šaltiniai kuriuose aprašomos nekūniškų patirčių technikos, nekelia pasitikėjimo.

Išsamiausius tyrimus šioje srityje atliko psichiatrijos specialistai. Jie apibrėžia nekūniškas patirtis kaip kūno atsiskyrimo pojūtį pasireiškiantį persikėlimu į kokią nors kitą vietą arba savęs matymą iš šono (tai dažniausia patirtis, kurią, bent kartą gyvenime, patiria maždaug 50 proc. žmonių). Dažnai ezoterikai šias patirtis bando pateikti kaip realų astralinio kūno egzistavimo įrodymą.

Nekūniškos patirtys gali būti spontaniškos arba iššauktos specialiais pratimais ir meditacijomis. Spontaniškos, nekūniškos patirtys, pasireiškia esant tokiems organizmo sutrikimams kaip klinikinės mirties būsena, insultas, epilepsija, psichotropinių preparatų naudojimas, psichinė liga ir pan. Nekūniškas patirtis galima susikelti stimuliuojant smegenis, taip mėgstama ezoterikų vizualizacija bei meditacija. Štai nekūniškų patirčių tyrėjai Ersonas ir Lenggenhageris sugebėjo astralinės projekcijos patirtį sukelti paprasčiausių virtualaus vaizdo akiniais.

Astralinės projekcijos patirtis paprastai atrodo realesnė nei tiesiog fantazija ar sapnas, todėl ją praktikuojantys asmenys iš tiesų tiki, jog jų sąmonė (dvasia, astralinis kūnas, siela, biolaukas ar pan. priklausomai nuo mokyklos) paliko kūną ir keliavo po pasaulį. Deja, kaip jau minėta, tokios patirtys niekada nebuvo moksliškai patvirtintos kaip realios. Nekūniškas patirtis tiriantys psichiatrai mano, jog spontaniškos astralinės projekcijos gali būti sukeltos vienokios ar kitokios neurofiziologinio pobūdžio disfunkcijos, kaip antai psichinės ligos, išsekimas, haliucinacijos ir t. t., o štai su sąmoningomis astralinėmis kelionėmis yra kiek kitaip. Specialiomis technikomis žmogus geba susikelti haliucinacijas, kurių natūraliai jis nepatirtų. Taigi, anot psichiatrų astralinės kelionės tėra sąmoningai susikelta smegenų disfunkcija ir nieko daugiau. Paprastai astralinių projekcijų šalininkai tiki ir tuo, jog siela sveria 21 gramą (prieš maždaug 100 metų buvo atliktas tyrimas kurio metu buvo sveriami mirštantys žmonės ir atseit jie palengvėdavo 21 gramu, deja vėlesni tyrimai to nepatvirtino). Taip pat buvo atliktas ne vienas tyrimas kurio metu tiriamasis iškeliaudavo į astralinę kelionę, o mokslininkai tirdavo jo ultravioletinį ir infraraudonąjį spinduliavimą, magnetinį lauką, temperatūrą, svorį ir pan., deja tyrimai neparodė nieko ypatingo, ko nevyktų normaliomis sąlygomis.

Kas gi vyksta astralinės projekcijos metu su žmogaus organizmu. Psichiatrai mano jog žmogus sau susikelia depersonalizaciją arba derealizaciją.

Derealizacija yra psichiatrijoje naudojamas terminas apibrėžiantis sutrikimą, kurio metu aplinkinis pasaulis pradeda atrodyti nerealus ar netikras. Vienokio ar kitokio lygio derealizaciją bent kartą gyvenime patiria 74 proc. žmonių. Sergantieji psichinėmis ligomis, derealizaciją gali patirti praktiškai kasdien. Sveikas žmogus ją patiria tik išimtinais atvejais. Taigi, astralinių kelionių mėgėjai geba susikelti derealizacijos simptomus dirbtinai.

Depersonalizacija kažkuo primena derealizaciją, tik viskas vyksta su žmogaus kūnu. Kūnas gali pradėti atrodyti kaip nesavas, atsiranda kūno palikimo pojūtis, tam tikromis aplinkybėmis žmogus gali tarsi matyti save iš šono. Depersonalizacijos simptomai visa kuo primena astralinės projekcijos pojūčius ir patirtis.

Taigi panašu, jog nekūniškos patirtys vyksta labiau žmogaus galvoje nei, realiame gyvenime. Bet čia palieku spręsti pačiam skaitytojui. Iš vienos pusės, galime suabsoliutinti savo astralinių kelionių patirtis ir sakyti, kad jos tikros. Iš kitos pusės, gal objektyviai vertinant savo nekūniškas patirtis, galime pamatyti, jog tai tebuvo mūsų fantazijos žaismas. Linkiu visiems astralinių kelionių gerbėjams, pabandyti pažvelgti į jas kiek kitokiu kampu.