Oksfordo mokslininkai: „sniego žmonės“ tebeklaidžioja Himalajuose, o jų DNR iš dalies sutampa su poliarinių lokių DNR

„Sniego žmogus“ – viena iš ilgiausiai neįmenamų žmonijos mįslių, žadinanti ir smalsumą, ir baugumą. Tačiau panašu, kad britų mokslininkui pagaliau pavyko atskleisti šią paslaptį ir išsiaiškinti, ar egzistuoja „sniego žmonės“ ir kas jie tokie. Įdomiausia tai, kad Oksfordo mokslininkai ne tik ištyrė genetinius sutapimus tarp sniego žmogaus ir kitos būtybės, gyvenusios prieš 40 tūkst. metų, bet ir mano, kad „sniego žmonės“ tebeklaidžioja aukščiausiuose pasaulio kalnuose. Profesorius Brajanas Saiksas (Brian Sykes) atliko plaukų, kurie priklausė dviem neidentifikuotiems gyvūnams, DNR analizę. Vieno iš sutvėrimų plaukų buvo rasta Ladakhe (regionas Vakarų Himalajuose, šiaurinėje Indijos dalyje), kito – Butane (1,5 tūkst. km į rytus nuo Ladakho). DNR analizės rezultatus tyrėjai sulygino su kitų realių ir ištirtų gyvūnų genomais, kurie saugomi duomenų bazėse. B. Saiksas nustatė 100 proc. sutapimą su senovinio poliarinio lokio DNR, kurio žandikaulio fragmentas buvo rastas Norvegijai priklausančiose Špicbergeno salose. Šios rūšies atstovai mūsų planetoje egzistavo prieš 40-120 tūkst. metų. Būtent tada vyko genetinis baltųjų ir rudųjų lokių išsiskyrimas į savarankiškas rūšių šakas. B. Saiksas mano, kad senoviniai poliariniai lokiai buvo pereinamoji rūšis – baltųjų ir rudųjų lokių hibridai. O kadangi naujai identifikuoti DNR fragmentai priklauso gyvūnui, kurio gentainiai tebėra gyvi, Oksfordo universiteto mokslininkas neatmeta prielaidos, kad šie hibridai tebegyvena Himalajuose. Ladakho regione rastas plaukų kuokštelis paimtas iš mumifikavusių liekanų sutvėrimo, kurį prieš maždaug 40 metų nušovė vienas medžiotojas. Jam nušautas žvėris pasirodė toks keistas ir grėsmingas, kad kai kurias jo dalis jis išsaugojo. Plaukų kuokštelį B. Saiksui perdavo prancūzų kalnų keliautojas – jam kelis plaukus prieš 10 metų padovanojo minėtas medžiotojas. „Šios rūšies gyvūnų nebuvo pastebėta pastaruosius 40 tūkst. metų, – tvirtina B. Saiksas. – O dabar mes žinome, kad šie Žemės paviršiumi klaidžiojo vos prieš 10 metų. Ir, įdomiausia – šio gyvūno pėdsakų radome abiejose Himalajų kalnyno pusėse. Jei kas nors ten sugrįžtų jų paieškoti, galbūt jų rastų.“ Abiejų mėginių plaukai buvo rusvos spalvos. Ladakho liekanos leidžia manyti, kad gyvūno būta maždaug 1,5 metro ūgio – žemesnio už mitologinį „sniego žmogų“. Tačiau B. Saiksas mano, kad šis žvėris pasižymi kitomis savybėmis, kurios galėjo sutapti su mitais apie „sniego žmogų“. „Faktas, kad medžiotojas, kuris sukaupęs didžiulę susidūrimų su lokiais patirtį, suprato, jog šis gyvūnas yra kažkoks labai keistas ir net bauginantis, kelia man klausimą, ar gali ši lokių rūšis išsiskirti kitokia elgsena, – samprotauja Oksfordo universiteto profesorius. – Gal šie lokiai gerokai agresyvesni, pavojingesni, dažniau juda stati ant užpakalinių letenų?“ Pranešimai apie sniego žmones registruojami ne vieną šimtmetį. Tiek vietos gyventojai, tiek tyrinėtojai mėgina susitikti su šiais padarais akis į akį. Pasaulinį susidomėjimą sniego žmogumi sukėlė britų alpinisto Eriko Šiptono (Eric Shipton) 1951 m. prie Everesto alpinistų bazės nufotografuotas „sniego žmogaus“ pėdsakas.

Apie B. Saikso atradimą TV kanalas „Channel 4“ pasakos ir dokumentiniame seriale „Bigfoot Files“ („Sniego žmogaus bylos“), kuris Jungtinėje Karalystėje bus pradėtas rodyti artimiausią sekmadienį.

„Interpretuojant rezultatus, reikia atlikti papildomus tyrimus, – pridūrė atradimo autorius. – Nemanau, kad po Himalajus lyg niekur nieko klaidžioja senoviniai poliariniai lokiai. Tačiau mes galime spėlioti, koks galėtų būti galimas paaiškinimas. Tai gali reikšti, kad tuose kalnuose egzistuoja kažkokios nežinomos rudųjų lokių subrūšys, jų individai skiriasi nuo lokių, kurie laikomi dabartinių poliarinių lokių protėviais. Arba tai gali reikšti, kad Himalajuose lokių hibridizacijos procesai vyko gerokai vėliau nei Arktyje.“

Įdomu tai, kad ten, kur baltųjų ir rudųjų lokių gyvenamosios teritorijos sutampa, yra žinoma apie baltųjų ir rudųjų lokių kryžminimąsi.

„Sniego žmogaus“ istorija

• 1925 m. Karališkosios geografų draugijos narys ir fotografas N. A. Tombazi pateikė vieną iš aiškiausių apibūdinimų apie „būtybę, kuri iš pažiūros buvo panaši į žmogų, vaikščiojo stačiomis… Jo tamsus kūnas kontrastavo su baltu sniegu ir, kiek man pavyko įžiūrėti, jis nevilkėjo drabužių.“
• Nacių šulas Hainrichas Himleris (Heinrich Himmler) susidomėjo sniego žmonėmis ir panūdo juos surasti, todėl, kaip pasakojama, į Tibetą su tokia užduotimi pasiuntė medžiotoją ir zoologą Ernstą Šaferį (Ernst Schaefer).
• Antrojo pasaulinio karo lenkų kareivis Slavomiras Ravicas (Sławomir Rawicz) pasakojo pabėgęs iš gulago Sibire ir per Himalajus nukeliavęs į Indiją. Lenko teigimu, šios kelionės metu kelią jam buvo pastoję du sniego žmonės.
• 1951 m. Erikas Šiptonas, gerbiamas alpinistas, publikavo keletą fotografijų, kuriose užfiksuoti didelių pėdų atspaudai. Tai sukėlė visuotinį susidomėjimą sniego žmonėmis, nors skeptikai kritikavo, kad pėdsakai paprasčiausiai išsikraipė tirpstančiame sniege.
• Po poros metų apie tai, jog kopdami į Everestą matė didelių pėdų atspaudus, pranešė ir seras Edmundas Hilaris (Edmund Hillary) bei jo šerpas Tenzingas Norgėjus (Tenzing Norgay). Vėliau pirmasis istorijoje į Everestą įkopęs žmogus E. Hilaris organizavo specialią ekspediciją sniego žmogaus paieškoms – jis yra sakęs, kad būtybę kadaise yra matęs jo tėvas. Vėliau E. Hilaris apie tokios būtybės egzistavimą samprotavo skeptiškiau.
• 1986 m. garsus alpinistas Reinholdas Mesneris (Reinhold Messner) pareiškė akis į akį susidūręs su sniego žmogumi ir jį nudobęs.