Ką darysime, kai Žemę nustekensime galutinai?

Mažėjantis miškingumas, beveik per pusę amžiaus veik 30 proc. spėjusi sumažėti bioįvairovė. Jau 2006 – aisiais metais Pasaulio gamtosaugos organizacijos WWF ataskaitoje „Gyvoji planeta“ (angl. Living Planet Report) teigiama, kad dar šiame šimtmetyje ekosistema gali žūti. Didėjanti žmonių populiacija, riboti gamtos ištekliai. Visa tai primena seniai ir dažnai girdėtus grasinimus: planeta Žemė ir visa žmonija išnyks, išeikvosime gamtą taip, kad čia nebebus įmanoma gyventi. Kas tada? Planas B. Kas tai? Marso, Mėnulio ir kitų planetų kolonizavimas.

Astrofizikos ir kosmologijos profesorius Stephenas Hawkingas yra įsitikinęs, kad per artimiausius 50 m. žmonės galės gyventi Mėnulyje, o iki 2100 m. – Marse. 2011 m. pradėtas vykdyti projektas „Marsas vienas“ (angl. „Mars One“). Jo organizatoriai numato, jog 2024 m. į Marsą išvyks pirmoji keturių žmonių komanda. Pabrėžtina, kad kelionė – tik su bilietu į vieną pusę. Baisu? Po pirmųjų projekto paskelbimo mėnesių į šią kelionę užsiregistravo virš 200 tūkst. žmonių. Šie žmonės-astronautai-pirmieji Marso gyventojai vykdys daug užduočių, pavyzdžiui, stebės kaip jų kūnai reaguoja į gravitacijos pokyčius, kaip auga sėklos, auginamos hidroponikos būdu ir t. t.

Kitas planetų kolonizavimo entuziastas – astronautas Chrisas Hadfieldas. Jis, kaip ir Stephenas Hawkingas mano, kad Mėnulyje savo koloniją žmonės turės jau po 30 – 40 metų. Anot jo, tarptautinė kosmoso stotis šiuo metu yra vienas mažas žingsnis tolyn nuo gimtosios planetos Žemės, todėl tik laiko klausimas, kada nuvyksime dar toliau.

Tačiau viskas nėra taip paprasta. Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto ir Taikomųjų mokslų instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas profesorius Juozas Vidmantis Vaitkus, kalbėdamas apie Mėnulio bei Marso kolonizavimą nusiteikęs skeptiškiau nei minėti mokslininkai. Anot prof. J. V. Vaitkaus 50 m. laikotarpis yra per trumpas, kad būtų užtikrintos gyvenamosios sąlygos Mėnulyje. Vienas kitas žmogus gal ir galėtų ten egzistuoti. Be to, tiek Marse, tiek Mėnulyje sąlygos yra labai atšiaurios: „Visų pirma, ten nėra magnetinio lauko, kuris Žemę apsaugo nuo saulės vėjo dalelių. Todėl, norint išgyventi, gali reikėti lįsti gilyn į plutą, sakytume į Žemės gelmes, bet ten jau būtų Marso ar Mėnulio pluta. Tada galėtume tai vadinti požeminiu gyvenimu. Dar reikia nepamiršti temperatūrų skirtumų. Visa tai reikalauja daug specialių įrenginių. Vien todėl 50 m. laikotarpis yra per trumpas tam užtikrinti“ – aiškino prof. J. V. Vaitkus.

Be to, atšiaurios sąlygos Marse ar Mėnulyje nėra vienintelės problemos su kuriomis susiduriama svarstant apie planetų kolonizavimą. Įsivaizduokime kiek tokia ekspedicija galėtų kainuoti? „Vien nuskridimas reikalauja milžiniškų lėšų, o tam, kad žmonės galėtų ten gyventi ir įsikurti, reikalinga ten nugabenti ne tik juos pačius, bet ir mašinas, įvairias medžiagas“ – vardino prof. J. V. Vaitkus. Mokslininkas pabrėžia, kad vienas iš didžiausių uždavinių – užtikrinti, kad žmonės, atskridę, pavyzdžiui, į Marsą, išsaugotų sveikatą, kadangi visos kelionės metu veikia radiacija, kuri gali pažeisti žmogaus DNR. „Tokie su radiacija ir žmogaus sveikata susiję rezultatai pastebėti po astronautų kelionės į Mėnulį. Juk tai, palyginus, dar nedidelis atstumas nuo Žemės, o skrendant į Marsą radiacijos būtų dar daugiau“, – sakė profesorius.

Nepaisant atsargaus požiūrio, prof. J. V. Vaitkus teigia, kad Mėnulį, Marsą, kitas planetas mokslininkai turi tyrinėti, bet ne tam, kad atrastų antrus namus žmonėms, o tam, kad užtikrintų geresnį gyvenimą čia, Žemėje. „Manau, kad tokios ekspedicijos į Marsą ar Mėnulį planuojamos ne žmonių apgyvendinimui, o įvairių cheminių elementų paieškai, eksploatacijai“, – sakė profesorius. Anot J. V. Vaitkaus, galbūt kitose planetose būtų galima atrasti tų cheminių elementų, kurių Žemėje sunku atrasti ar jų ištekliai – menki. „Šiuo metu būtų ypatingai didelis laimėjimas, jei kur nors būtų surastas neodimio telkinys. Iš neodimio padaryti magnetai yra labai efektyvūs. Pavyzdžiui, vėjo turbinos yra efektyviausios tada, kai jos laikomos ant magnetinės pagalvės, kurią sukuria neodimio magnetai. Taip pat Žemėje pastebimas indžio trūkumas. Galima vardinti visą eilę elementų, kurių būtų galima ieškoti ten, kitose planetose, nebūtinai tik Marse ar Mėnulyje (pavyzdžiui, Japonijos mokslininkai nuleido laivą ant asteroido ir atliko analizę)“ – aiškino profesorius.

Anot akademiko, jei ekspedicijos metu būtų atrasti reikalingi cheminių elementų telkiniai, tuomet reikėtų svarstyti, kas geriau: ar rinkti trupinėlius Žemėje, ar reikalingas medžiaga gabentis iš kosmoso.

Nors J. V. Vaitkus teigia, kad apie žmonių keliones į Marsą bus galima svarstyti ne anksčiau nei po 100 metų, tačiau, anot profesoriaus, naudingesnės būtų ne žmonių, o robotų kelionės: „Robotą nusiųsti ir užtikrinti jo sėkmingą kelionę yra lengviau nei užtikrinti žmogaus gyvenimą. Be to, robotas gali atlikti įvairias analizes, elementų paieškas, iš karto siųsti duomenis į Žemę.“

Pokalbio metu su profesoriumi išsikalbame, kad, vis dėlto, kažkada ateityje, tik gerokai tolimesnėje nei už šimtmečio, galbūt, kaip kadaise barbarai, tik ne Žemėje, o po žvaigždynus, pradėsime didįjį kraustymąsi. „Man yra tekę kalbėti su planetų kolonizavimo, žmonijos plėtros Visatoje, entuziastais. Jų nuomone technologijos gali pasiekti ir tai, ką kadaise aprašė Stanislavas Lemas – žmonija gali pajudėti į kitas žvaigždes. Jie tiki, kad atsiras ta karta, kuri jau nebegyvens Žemėje“ – sakė prof. J. V. Vaitkus.

Anot akademiko, jau dabar, vis dažniau paskelbiama, kad atrandamos naujos planetos, patenkančios į, vadinamąją gyvybės zoną. Galima svarstyti apie keliavimą į jas: „Tik nežinia kiek kartų tuose laivuose pasikeis, kol bus nuskrista iki kažkurios, pasirinktos planetos ar žvaigždės ir kaip ten pavyks įsikurti“ – svarstė prof. J. V. Vaitkus. Pavyzdžiui, Ganimedas – viena iš didžiųjų Jupiterio planetos palydovų. „Skaičiuojama, kad po keturių milijardų metų Žemei iškils didelis pavojus dėl saulėje vykstančių procesų, tuo metu Ganimedo planetoje bus pakankamai šilta ir šviesu. Taigi, mano nuomone, keturi milijardai metų yra realesnis laikas, galvojant apie civilizacijų kraustymąsi tarp įvairių planetų“, – paaiškino akademikas.

Didžiausia grėsmė Žemės planetai, kuomet, galbūt, nebebus įmanoma čia gyventi, numatoma tik po kelių milijardų metų. Tad, kam skubėti dabar?

P. S. Pokalbio pabaigoje profesorius pastebi: „Žinot, atsižvelgus į tai, kad vis mažiau ir mažiau žmonių linksta į mokslininkų, technologų specialybes, gali būti, kad po kiek laiko nebebus tų, kurie galėtų sukonstruoti laivus, tinkančius tokioms preciziškumo reikalaujančios kelionėms“.