Kokią ateitį mokslininkai žada žmonijai: nuo kosmoso kolonizavimo iki branduolinės apokalipsės

Budos laikais informacijos kiekis padvigubėdavo per tūkstantmetį, dabar – kas 3 metai. Žmonės įgijo priemonių, galinčių sunaikinti Žemės civilizaciją. Apie ateitį pesimistiškai rašo daug filosofų. Pesimistai bijo nelaimių ir taip jas sau pritraukia.

Optimistiškiau į ateitį žiūri mokslininkai. Priminsime skaitytojams kai kurias jų mintis. Žmonės veržiasi į kosmosą. Į klausimą, ar žmonija turi ateitį kosmose už Žemės ribų, britų astrofizikas ir kosmologas Martinas Rees'as atsako, kad pavojinga iliuzija yra galvoti apie masinę emigraciją iš Žemės.

Niekur kitur saulės sistemoje nėra net panašių gyvenimui sąlygų, kaip Evereste ar Pietų ašigalyje. O jos ten netinkamos gyventi. Pasaulio problemas turime spręsti Žemėje. Tačiau Rees'as mano, kad šiame amžiuje atsiras privačiai finansuojamų nuotykių ieškotojų grupės, apsigyvenę Marse ir kitose saulės sistemos planetose.

Turime palinkėti jiems sėkmės išgyventi už Žemės ribų. Per keletą amžių jie taps naujomis žmonių rūšimis ir prasidės postžmonijos era. Kelionės už saulės sistemos ribų bus organinės ir neorganinės postžmonijos iniciatyva.

Seniai ieškoma nežemiškosios gyvybės, žmoniją jaudina ateiviai. Tad kada ir kur bus atrasta nežemiškoji gyvybė? Kolorado universiteto filosofijos profesorė Carol E. Cleland mano, kad jei Marse yra mikrobų pavidalo gyvybė, ji bus rasta per ateinančius 20 metų.

Tačiau jeigu ši gyvybės forma skirsis nuo žemiškosios gyvybės, ją aptikti bus sunku. Jupiterio mėnulis Europa ir Saturno mėnulis Titanas yra gyvybei tinkamesnės vietos. Europoje gausu vandens, kuriame galėjo išsivystyti sudėtingos gyvybės rūšys.

O Titanas yra įdomiausia gyvybės paieškai vieta saulės sistemoje. Joje gausu organinių molekulių, bet yra šalta ir nėra skysto vandens. Todėl Titane gyvybė turėtų skirtis nuo žemiškosios.

Pasaulio spaudoje daug postringaujama apie artėjančią žmonijos pabaigą. Į klausimą, ar Homo sapiens išliks sekančius 500 metų, Niu Meksiko universiteto fizikos profesorius Carltonas Caves'as mano, kad šansai išgyventi yra geri.

Net didžiosios grėsmės ‒ atominis karas ar ekologinė katastrofa dėl klimato kaitos mūsų visiškai nesunaikintų. O dabartinio baubo, kad mūsų elektroniniai palikuonys (robotai ir kt.) pralenks mus ir nuspręs, kad jie gali gyventi be mūsų, galima išvengti išjungiant juos.

Vis daugiau rašoma apie visatos kolonizavimą. Į klausimą, ar kolonizuosime visatą, NASA mokslininkė Catharine A. Conley sako, kad tai priklauso nuo to, ką laikysime kolonizavimu. Jeigu turime omenyje robotų nusileidimą kitose planetose, tai jau tą padarėme.

Jeigu turime omenyje Žemės mikrobų nusiuntimą ir leidimą jiems ten gal būt vystytis, tai tas jau įvyko Marse kartu su marsaeigiu „Curiosity“. Jeigu turime omenyje žmonių pasiuntimą ilgam laikui, tai gali įvykti per artimiausius 50 metų.

Bet jei norėsime sukurti savarankišką aplinką, kurioje žmonės galėtų išlikti neribotą laiką su nedidele pagalba iš Žemės ir tapti tikra kolonija, panašia į europiečių kolonijas už Europos ribų ‒ tai galėtų atsitikti tik labai tolimoje ateityje, jei iš vis tai įmanoma.

Dabar mes dar nepakankamai suprantame, kaip sukurti uždarą ekosistemą, kuri gyvenantiems organizmams būtų atspari išorinėms sąlygoms. Šis iššūkis yra daug didesnis, nei daugelis visatos kolonizavimo šalininkų įsivaizduoja.

Reikia išspręsti daug techninių problemų, įskaitant kvėpavimui tinkamo oro palaikymą. Kol kas mes negalime kolonizuoti net povandeninių vietų Žemėje. Kur kas sudėtingiau yra kolonizuoti vietas, kuriose nėra atmosferos arba ji netinkama žmogui.

Ieškoma į Žemę panašių planetų. Jau surasta tokių šimtai. O ar atrasime Žemės dvynį? NASA astrofizikas Akis Roberte mano, kad taip. Suradome, kad įvairių planetų apie kitas žvaigždes yra gausiau, nei mokslininkai įsivaizdavo vos prieš porą dešimtmečių.

Taip pat suradome, kad svarbiausia sudedamoji dalis gyvybei planetoje – vanduo – yra gausiai paplitęs visatoje. Atrodo, kad visata sukūrė daugybę įvairių planetų, įskaitant panašių į Žemę. Reikia tik jas surasti.

Neseniai supratome, kad didžiąją Visatos dalį sudaro mums nepažįstama tamsioji medžiaga, kuri skiriasi nuo mums pažįstamos iš atomų ir molekulių sudarytos medžiagos. Saulės sistema skrieja erdvėje tamsiosios medžiagos jūra, kurioje yra apie 100 000 tamsiosios medžiagos dalelių kubiniame metre.

Tiek jų ir mūsų aplinkoje. Neseniai surasta daugiau nei 800 maždaug Paukščių tako dydžio galaktikų, kurios sudarytos iš 99 proc. tamsiosios medžiagos. Ar kada nors suprasime, kas yra ta visatos tamsioji medžiaga? Harvardo universiteto teorinės fizikos ir kosmologijos profesorė Lisa Randall sako, kad kai kurias tamsiosios medžiagos rūšis jau galima aptikti iš jos silpnos sąveikos su normalia medžiaga.

Kitas galima aptikti iš jų įtakos galaktikoms. Tikimės, kad eksperimentuodami ir stebėdami išsiaiškinsime daugiau. Bet nesame tikri, ar suprasime, kas yra ta visatos tamsioji medžiaga. Žmonių skaičius Žemėje sparčiai didėja, kartu didėja susirūpinimas, kad mūsų planeta negalės išmaitinti visų žmonių.

Į klausimą, ar galėsime pamaitinti planetą, nesunaikindami jos, Kalifornijos universiteto profesorė emeritė Pamela Ronald įsitikinusi, kad taip, bet reikia sumažinti grūdų ir vartojimo prekių švaistymą bei mėsos vartojimą, įvaldyti tinkamas sėklų technologijas, sudominti vartotojus iššūkiais, kurie kyla ūkininkams išsivysčiusiose ir besivystančiose šalyse ir sutelkti pastangas į tvarios žemdirbystės ūkininkavimo socioekonomikos ir aplinkos problemas.

Dėl atominio karo grėsmės simbolinis laikrodis rodo tris minutes iki vidurnakčio (pasaulio pabaigos). Tad ar išvengsime atominio holokausto?

Prinstono universiteto (JAV) fizikos profesorius emeritas Fankas von Hippelis, kuris yra globalaus saugumo programos įkūrėjas, mano, kad nuo 2001 metų rugsėjo 11 d., kai buvo sugriauti Pasaulio prekybos bokštai dvyniai Niujorke ir per keliasdešimt sekundžių žuvo 3000 žmonių, JAV didžiausią dėmesį skiria atominio terorizmo grėsmės sumažinimui, didinant atominėms bomboms naudojamo prisodrinto urano ir plutonio apsaugą ir pašalinant juos iš kuo daugiau saugojimo vietų. Atominis teroristas, pavogęs atominę bombą, gali pražudyti 100 000 žmonių.

Praėjus trims dešimtmečiams po šaltojo karo didžiausią atominio holokausto pavojų kelia galimas tūkstančių atominių bombų sprogimas ir šimtų milijonų staigių žmonių žūčių JAV ir Rusijos atominio karo metu.