10 pačių garsiausių istorijų apie paslaptingas mirtis ir dingimus, kurie vis dar nėra paaiškinti

Tyrėjai spėja, kad R. Lorenzas nužudė baronienę ir R. Philipsoną, o kiti kolonistai padėjo jam nuslėpti šias žmogžudystes, tačiau Galapagų baronienės dingimas taip niekada iki galo ir nebuvo išaiškintas.

Pietų ašigalio nunuodijimas

2000 metų gegužės 12 dieną, artėjant tamsios Antarkties žiemos viduriui, Australijos astrofizikas vardu Rodney Marksas mirė nuo staigios paslaptingos ligos. Tai įvyko geografiniame Pietų ašigalyje esančioje Amundseno-Skoto stotyje, kurioje įsikūrusi amerikiečių mokslininkų bazė.

Kadangi skrydžiai į Pietų ašigalį žiemą yra pavojingi, jo kūnas buvo laikomas užšaldytas iki pavasario, kuriam atėjus R. Markso palaikai buvo išskraidinti į Naujają Zelandiją. Atlikus skrodimą paaiškėjo, kad vyras mirė apsinuodijęs metanoliu, kurį greičiausiai nurijo pats to nežinodamas.

Atlikusi tyrimą ir apklausus 49 Amusendo-Skoto stotyje kartu su R. Marksu žiemojusius žmones, Naujosios Zelandijos policija atmetė tiek savižudybės versiją, tiek paaiškinimą, kad velionis galėjo nusinuodyti atsitiktinai.

2008 metais Naujosios Zelandijos koroneris nusprendė, kad jokių tyčinį nusikaltimą įrodančių faktų nėra. Vis dėlto su R. Markso nunuodijimu susijusios aplinkybės nebuvo išaiškintos, o ši byla kai kurių žiniasklaidos priemonių buvo praminta pirmąja žmogžudyste Pietų ašigalyje.

19 eskadrilės dingimas

19 eskadrilė – tai penkių JAV karinėms jūrų pajėgoms priklausiusių karo lėktuvų „Grumman TBF Avenger“ grupė, 1945 metų gruodį vidurį šviesios dienos be jokio pėdsako dingusi netoli Floridos krantų. Šis keistas incidentas buvo vienas iš pirmųjų įvykių, paskatinusių Bermudų trikampio legendos atsiradimą.

Penkių orlaivių ekipažus sudarė 14 asmenų. Paslaptis gaubia ne tik jų, bet ir dar 13 nuo vandens kylančios skraidyklės įgulos narių likimą. Pastarieji vykdė netikėtai dingusių 19 eskadrilei priklausiusių torpednešių paiešką. Nutrūkus ryšiui su abiem ekipažais, jokių orlaivių nuolaužų ar pilotų kūnų rasti nepavyko.

19 eskadrilės dingimas davė peno Bermudų trikampio mistifikavimui. Tai sritis, įsiterpusi tarp Floridos, Puerto Riko ir Bermudų salų. Su šia vieta siejama ypač daug neišaiškintų orlaivių ir lėktuvų dingimo faktų. Vis dėlto JAV pakrantės apsaugos atstovai konstatuoja, kad netoli Bermudų užfiksuojamų katastrofų skaičius tikrai nėra išskirtinis.

Kad ir kaip būtų, būtent 19 eskadrilės dingimas tapo pirmąja paslaptingojo Bermudų trikampio istorija. Ji neretai siejama su antgamtiniais reiškiniais arba NSO buvimo įrodymais.

Pavyzdžiui, 1977 metais pasirodžiusios Steveno Spielbergo mokslinės fantastikos „Artimi trečiojo laipsnio kontaktai“ (Close Encounters of the Third Kind) pradinėse scenose rodoma, kaip 19 eskadrilė atrandama Meksikos dykumoje, o filmo pabaigoje visi orlaivių įgulų nariai ateivių kosminiu laivu grįžta į Žemę.

Paslaptingoji Wallace byla

1931 metais Liverpulyje, Jungtinėje Karalystėje, įvykdyta namų šeimininkės Julios Wallace žmogžudystė užminė mįslę nusikaltimų tyrėjams ir ne vieną dešimtmetį kurstė kriminalinių istorijų kūrėjų vaizduotę.

J. Wallace sutuoktinis, draudimo agentas, vardu Williamas, buvo iškviestas apsilankyti tam tikroje vietoje ir, manydamas, kad tai susiję su kokiu nors sandėriu, išvyko nurodytu adresu.

Susitikimas turėjo įvykti 1931 metų sausio 21 dieną. Deja, nurodytas adresas, kaip paaiškėjo, buvo neegzistuojantis, tad W. Wallace‘as grįžo namo. Svetainėje jis rado žiauriai nužudytą žmoną.

Iš pradžių dėl žmonos nužudymo buvo nuteistas pats W. Wallace‘as, tačiau kiek vėliau kaltinimus apeliacinis teismas panaikino. Taip vyras išvengė mirties bausmės pakariant. Istorijos tyrinėtojai vėliau laikėsi nuomonės, kad žmogžudystę įvykdė vienas iš W. Wallace‘o bendradarbių, kuriam teko atsisveikinti su tarnyba, kai W. Wallace‘as apkaltino jį neleistinu pinigų eikvojimu.

Gerokai vėliau, net 2013 metais, Didžiosios Britanijos detektyvų autorė Phyllis Dorothy James, nagrinėjusi šį atvejį kaip tinkamą medžiagą savo pačios knygoms, laikraštyje „The Sunday Times“ paskelbė, kad vargšę J. Wallace, jos nuomone, visgi nužudė jos pačios vyras, o kažkieno papokštavimas su melagingu kvietimu į susitikimą tą patį vakarą buvo tiesiog sutapimas.

„Taman Shud“ byla

Didžiausia paslaptimi gaubiama Australijoje įvykusi mirtis yra žinoma bylos „Taman Shud“ pavadinimu. Tai persų kalbos žodžiai iš raštelio, rasto mirusio vyro kišenėje. Vyro lavonas buvo aptiktas 1948 metų gruodį į pietus nuo Adelaidės miesto esančiame paplūdimyje.

Vyras neturėjo jokių identifikuoti jo tapatybę leidžiančių daiktų – tik traukinio bilietą, šukas, keletą cigarečių ir skiautę, ant kurios buvo užrašyta „Taman Shud“. Išvertus iš persų kalbos šie žodžiai reiškia „pabaiga“. Popieriaus skiautė buvo išplėšta iš reto Omaro Chajamo „Rubajatų“ leidimo.

„Taman Shud“ – tai paskutiniai tos knygos žodžiai.

Mistikos padaugėjo, kai mirties priežastį tyręs patologas atliko skrodimą ir pareiškė įtarimų dėl galimo vyro nunuodijimo. Kiek vėliau policija rado poezijos knygos kopiją, nuo kurios vieno puslapio buvo nuplėšta skiautė su žodžiais „Taman Shud“, o kiti puslapiai primarginti iš pažiūros užšifruotais ranka įrašytų raidžių kodais. Knygoje taip pat buvo įrašytas telefono numeris, kuriuo paskambinę policininkai susisiekė su moterimi iš Australijos.

Moteris tvirtino mirusiojo nepažįstanti, tačiau prisipažino, kad minėtoji knyga kadaise priklausė jai, bet vėliau pati kažkam ją paskolino.

2009 metais Adelaidės universiteto elektronikos ir inžinerijos mokyklos profesorius Derekas Abbottas pateikė hipotezę, kad knygoje įrašytos užkoduotos raidės gali būti pranešimas, užšifruotas taikant šnipų dažnai naudotą metodą, pagrįsta kokios nors knygos (šiuo atveju O. Chajamo „Rubajatų“) tekstu.

Toks išaiškinimas patvirtino spėjimą, kad mirtis, dėl kurios kilo „Taman Shud“ byla, gali būti susijusi su Australijoje veikusia užsienio šnipų grupuote. Kad ir kaip būtų, mirusio vyro tapatybė iki šiol nenustatyta.

Diatlovo grupės žūtis

1959 metų vasarį šiaurinėje Uralo kalnų dalyje, Rusijoje, buvo aptikta apleista slidžių žygio dalyvių stovyklavietė. Devynių žygeivių paieškos buvo pradėtos, kai jų jau kurį laiką buvo imta pasigesti, o tuščia stovyklavietė aptikta praėjus net kelioms savaitėms po dingimo. Palapinė buvo perplėšta pusiau. Iš visko sprendžiant, tai buvo padaryta iš vidaus. Į ją buvo sukrauti batai ir kiti žygeiviams priklausę daiktai. Ant sniego buvo matyti tolyn nuo palapinės vedančios kojinėmis apmautų arba basų kojų pėdos.

Tų pačių metų gegužę, kai nutirpo sniegas, galop buvo rasti ir visų devynių žygio dalyvių kūnai.

Mirtis daugelį ištiko nuo hipotermijos (drastiško organizmo temperatūros sumažėjimo), tačiau dviems buvo skilusios kaukolės, dviems – sulaužyti šonkauliai, o vienam trūko liežuvio.

Šis incidentas pagarsėjo kaip Diatlovo grupės žūtis (Igoris Diatlovas – ekspedicijos vadovas).

Daugelis žygeivių buvo Rusijos Sverdlovsko srities Jekaterinburgo universiteto studentai arba buvę šios švietimo institucijos auklėtiniai.

Nors įvykio tyrimo ataskaitoje nurodoma, kad žūties priežastis – gamtos jėgos, veikiausiai, sniego griūtis, vis dėlto toks paaiškinimas skamba neįtikinamai. Spėjama, kad žygeivių grupę galėjo užputi laukiniai žvėrys arba ištikti panikos priepuolis pasigirdus žemo dažnio garsams. Kartais ši žūtis siejama ir su liudijimais apie kaip tik tuo metu šioje teritorijoje pasirodžiusius NSO.