Sukurtas mistinių būtybių kilmės žemėlapis

Naujas „Expedia“ interaktyvus žemėlapis kviečia į pažintinę kelionę, kurios metu sužinosite, iš kur kilo įvairios mistinės būtybės.

Vienaragių istorijos pradžia siekia Kiniją, o drakonų – Velsą, skelbia „The Daily Mail“.

Įdomu ir tai, kad dauguma jų, nors ir tėra fantazijos vaisius, buvo sukurti turint realų pagrindą.

Pavyzdžiui, legenda apie grafą Drakulą – šiurpą keliantį vampyrą, gyvenantį, kaip visi įsitikinę, Transilvanijoje, Rumunijoje – paremta tikro žmogaus gyvenimo istorija.

Kalbame apie tikrų tikriausią princą, regioną valdžiusį XV amžiuje, Vladą II. Ir taip, su juo siejamas tikrų tikriausias kraujo troškulys (tiesiogine ar perkeltine prasme – taip ir lieka neįmintina paslaptis).

Vienaragiai kilę iš Kinijos

Remiantis kinų mitologija, vienaragiai (kurie įvairiuose šaltiniuose pirmą kartą paminėti V amžiuje prieš Kristų) išsiskiria nuostabiu balsu, primenančiu tūkstančių vėjo varpelių skambesį, skleidžia įstabias spalvas, bet kokia kaina vengia bet kokių konfliktų, o žeme eina be garso. Ir įdomus faktas apie vienaragio ragą – spėjama, kad jo ilgis siekia net 3,6 metro.

Vienaragiai Kinijos mitologijoje aktyviai veikia, kaip jau buvo minėta, nuo V amžiaus prieš Kristų.

Nuo tada šie įstabaus grožio sutvėrimai dažnai minimi įvairiuose Kinijos istorijos veikaluose ir grožinėje literatūroje. Vienas imperatorius netgi gyrėsi 122 metais prieš Kristų vieną tokį gražuolį sugavęs.

Vienaragiai Kinijos žmonėms buvo ypatingai svarbūs tiek senų senovėje, tiek šiandien, jie įvardijami kaip itin galingi ir išmintingi sutvėrimai, pasirodantys tik ypatingomis progomis.

Remiantis viena populiaria legenda, vienaragis pasirodo prieš gimstant ar mirštant didžiam vadovui. Taip pat pasakojama apie vienaragio pasirodymą kaip atpildą geram valdovui už rūpinimąsi savo žmonėmis.

Didžiapėdis ir Šiaurės Amerika

Seniausias pasakojimas apie mistinį Didžiapėdį siekia 986 mūsų eros metus, tačiau ir po šiai dienai Šiaurės Amerikoje atsiranda mačiusiųjų jį ar jo paliktus pėdsakus.

Mįslingasis vyras-beždžionė reguliariai Šiaurės Amerikoje sutinkamas pastaruosius du šimtus metus, nors seniausi pasakojimai apie Didžiapėdį siekia pirmojo mūsų eros tūkstantmečio pabaigą.

Nepaisant tų dažnų susitikimų, mokslininkai vis dar primygtinai neigia jo egzistavimo faktą, tvirtindami, kad tai folkloro, nesusipratimų ir mitų kratinys.

Jeigu vieną dieną atsidursite Oregone, gera žinia ta, kad būtent šiame regione daugiausia pranešimų apie matytą Didžiapėdį ar jo pėdsakus.

Oregone netgi yra kelias, jungiantis Portlandą ir Kaskadinių kalnų grandinę, kuriam duotas Oregono Didžiapėdžio vardas.

Sniego žmogus ir Himalajai

Niekada taip ir nebuvo rasta patikimų įrodymų, kad Sniego žmogus tikrai egzistuoja, tačiau mačiusiųjų jį netrūksta visuose Himalajuose – tiek Nepale, tiek Butane, tiek Tibete, tiek Indijoje.

Pasakojimai apie Sniego žmogų taip giliai įleidę šaknis Himalajų regiono tautosakoje, jog ne kartą paskatino vėl ir vėl imtis mokslinių darbų, galinčių padėti sužinoti tiesą, slypinčią už tiek lokį, tiek žmogų primenančios būtybės paslapties.

Šiandien atsakymų į klausimus apie Sniego žmogų vis dar nėra. Niekam dar nepavyko gauti patikimų įrodymų, kad jis iš viso egzistuoja.

Žinių apie Sniego žmogaus pėdsakus sulaukiama net iš Mongolijos, o visai neseniai atklydo žinių net iš Ispanijos šiaurės rytinio Formigalio kurorto.

Tiesa ta, kad daug gerbiamų kalnų tyrinėtojų ir alpinistų, pavyzdžiui, seras Edmundas Hillary ir Tenzingas Norgay, tvirtina sniege savo akimis matę mįslingų įspūdingo dydžio pėdų įspaudų.

E. Hillary buvo toks tikras matęs būtent Sniego žmogaus pėdsakų, kad netgi buvo surengęs specialiai šio sutvėrimo paieškoms skirtą ekspediciją.

Naujausias posūkis šioje mįslingoje istorijoje – DNR tyrimo rezultatai, gauti britų mokslininko Bryano Sykeso. Jis tyrė dviejų nežinomų gyvūnų, rastų Himalajuose, plaukus.

Rezultatai atskleidė, kad jie 100 proc. atitinka Svalbarde, Norvegijoje, aptikto žandikaulio mėginio DNR rezultatus. Mokslininkai įsitikinę, kad šis sutvėrimas gali būti baltojo ir rudojo lokio hibridas, tai iš dalies paaiškintų, kodėl jis vaikšto stačias.

Vampyrai ir Rumunija

Pramanytas vampyras iš romano apie Drakulą iš tikrųjų turėjo atitikmenį realiame gyvenime – tai XV amžiaus Rumunijoje gyvenęs didikas Vladas III.

Egzistuoja duomenų, kad princas buvo tikrų tikriausias kraugerys. Daug žmonių mano, kad Transilvanija yra pramanyta vieta, tačiau ši kalnuota vietovė centrinėje Rumunijos dalyje netgi labai tikra ir nepamirštama dėl įstabaus grožio kraštovaizdžio.

Garsioji Brano pilis – vienas iš pagrindinių turistų traukos centrų Transilvanijoje.

Nors 1897 metų gotikinio romano „Drakula“ autorius Bramas Stokeris pats niekada nesilankė Rumunijoje, minėtąją pilį savo romane jis pavertė pagrindinio veikėjo namais. Taip ir prasidėjo Transilvanijos kaip pasaulio vampyrų sostinės reputacijos kelias.

B. Stokerio istorija apie grafą Drakulą turi realų pagrindą. Kaip jau buvo ne kartą minėta, Drakulos personažo prototipas realiame gyvenime – XV amžiuje gyvenęs didikas Vladas III, garsėjęs kaip tikras kraugerys. Remiantis šaltiniais, jis buvo tikras priešų skerdikas.

Labiausiai Vlado III mėgtas egzekucijos būdas buvo pamovimas ant metalinio strypo – šiurpus reginys buvo puiki atgrasymo priemonė net ir patiems nuožmiausiems priešams.

Kai į Vlado III valdomą Valačiją įsiveržė osmanų sultonas Mehmetas II, ten jis rado yrančių ant metalinių smaigų pasmeigtų osmanų karo belaisvių palaikų.

Yra istorikų, teigiančių, kad Vladas III garsėjo ne tik šiurpulingu žiaurumu, bet ir gėrė žmonių kraują, tačiau dėl pastarojo teiginio galima ginčytis ir tai greičiausiai tėra mitas.

Nepaisant to, egzistuoja XV amžiuje parašytas eilėraštis, kuriame teigiama, kad Vladas III, prieš suvalgydamas auką, rankas nusimazgoja jo kraujyje.

Raudonasis Velso drakonas

Remiantis Velso tautosaka, Raudonasis drakonas jam toks svarbus, jog netgi vaizduojamas šalies vėliavoje. Maža to, dabar jį dievina ir serialo „Sostų karai“ žiūrovai.

Viena legenda pasakoja, kad drakonas buvo tiek karaliaus Artūro, tiek kitų senovės keltų lyderių palydovas mūšiuose V amžiaus pabaigoje ir VI amžiaus pradžioje.

Dar viena istorija pasakoja apie tai, kaip raudonasis drakonas kovėsi su jį puolančiu baltuoju drakonu, tačiau jų riksmai tapo tokie nepakeliamai garsūs, jog išnyko gyvūnai ir išmirė augalai.

Tuometinis karalius nusprendė Didžiosios Britanijos centre iškasti duobę, pripildyti ją midaus ir uždengti marška. Drakonai išgėrė midų ir įkrito į duobę. Įvyniojęs į maršką, karalius drakonus įkalino Dinas Emrys forte ant kalvos.

Praėjus keleriems metams, karalius Vortigernas ten nusprendė pasistatyti pilį. Kad ir kaip stengėsi, kiekvieną naktį, viskas, ką pavykdavo pastatyti per dieną, imdavo ir sugriūdavo.

Karaliaus Vortigerno patarėjai jam paaiškinę, kad prakeiksmą numaldyti gali kraujo auka – nuspręsta, kad šiam tikslui geriausiai tiks našlaičio berniuko kraujas. Vortigerno vyrai netrukus grįžo su tokiu berniuku, vardu Merlinas.

Kai jau buvo pasirengta Merlino (garsiojo išmintingojo burtininko) egzekucijai, jis suprato tikrąją pilies griuvimo priežastį.

Jis papasakojo apie giliai po pilimi ir žeme glūdinčią ertmę, kur gyvena du drakonai, kiekvieną mielą naktį stojantys į kovą vienas prieš kitą. Pilies sienos esą neatlaiko būtent šio konflikto.

Įdomu tai, kad 1945 metais archeologai atliko Dinas Emrys kasinėjimus, kurių rezultatai labai nustebino – jie po žeme ne tik aptiko nepaaiškinamos kilmės ežerą, bet ir Vortigerno laikus siekiančio forto liekanų. Ir taip, tyrimai atskleidė, kad forto sienos buvo ne kartą atstatytos.

Loch neso ežero pabaisa, Škotija

Nesės istorija prasidėjo 1933 metais nuo straipsnio vietos laikraštyje „Inverness Courier“.

Nepraėjo nė kelios savaitės, ir apie Loch Neso ežero pabaisą kalbėjo visas pasaulis. Prie Loch neso ežero, kur, kaip įtariama, gyvena pabaisa, meiliai vadinama Nese, ėmė plūsti minios smalsuolių.

Susidomėjimas ežere gyvenančia mistine būtybe buvo toks didelis, kad Škotijos valdžia buvo priversta duoti nurodymų vietos policijai rūpintis šio padaro saugumu ir užkirsti kelią bet kokioms atakoms.

Nors egzistuoja nemažai abstrakčių Nesės nuotraukų, niekam nepavyko jos išvysti gyvai ar užfiksuoti geros kokybės vaizdo.

Loch neso ežeras tikrai įstabus, tad jį verta pamatyti ir aplankyti ne vien dėl mistinės gyventojos. Jis įspūdingo dydžio – telpa daugiau vandens nei visų Anglijos ir Velso ežerų vanduo kartu sudėjus.

Ningenai ir Antarktida

Šie nuo 19 iki 30 metrų ilgio padarai, jeigu tikėtume gandais, iš dalies primena žmones. Bent jau galūnėmis – rankomis ir kojomis (tiek plaštakos, tiek pėdos turi po penkis pirštus).

Pirmą kartą juos Antarktidoje paskutinį XX amžiaus dešimtmetį pastebėjo Kinijos laivai.

Ataskaitos iš Japonijos banginių tyrinėjimų laivų buvo pirmieji įrodymai, jog po vandeniu, supančiu Antarktidą, gyvena didžiuliai žmones primenantys sutvėrimai.

Šie padarai pavadinti japonišku žodžiu ningen, kuris reiškia žmogų. Remiantis kitais pasakojimais, ningenai į žmones nelabai panašūs – esą jie turi čiuptuvėlius, pelekus, undinėlių uodegas, o jų burna primena siaurą plyšelį.

Nors galima rasti ne vieną vaizdo įrašą, kuriame esą užfiksuota ningenų jų natūralioje aplinkoje, dauguma labai skeptiškai vertina galimybę, jog tokie sutvėrimai egzistuoja. Jie tvirtina, kad tai greičiausiai po vandeniu gyvenantys banginiai albinosai ir kiti gyviai.