Iš kur atsirado įprotis pabelsti į medį? Ir kodėl tai turėtų apsaugoti nuo nesėkmės?

Prieš pasirodant krikščionybei ir islamui – su visomis savo griežtomis taisyklėmis – dauguma pagonių kultūrų ir grupių visame pasaulyje (pradedant Airija ir baigiant Indija) garbino ir mitologizavo medžius. Kai kurie juos naudodavo kaip orakulus, kiti inkorporuodavo juos į garbinimo ritualus, o dar kiti – kaip kad senovės keltai – laikė juos tam tikrų dvasių ir dievų namais.

Knygų „The Good Luck Book“ ir „Luck: The Essential Guide“ autoriai Stefanas Bechtelis ir Deborah Aaronson sako, kad iš čia ir kilo ryšys – tarp beldimo į medį ir dvasių.

Viena iš galimų šio papročio kilmės versijų yra iš rietenų, kurios būdavo keliamos specialiai piktų dvasių atbaidymui nuo namų ir medžių, kad šios neišgirstų apie žmogaus sėkmę ir jos neatbaidytų.

Kita galima šio papročio kilmė – kai kurie dvasių garbintojai prašydami antgamtiškos paslaugos ar malonės, uždėdavo savo rankas ant medžio. Kartais taip buvo elgiamasi jau nusišypsojus sėkmei, tokiu būdu norint atsidėkoti. Per daugybę metų šie religiniai papročiai peraugo į prietarą, tokiu būdu patvirtinant sėkmę ir siekiant ją išlaikyti.

Bet kokiu atveju, anot S. Bechtelio, tokiu būdu žmogus prašo apsaugos nuo pavydo ir pykčio. Mat jeigu žmogui sekasi, o jis ima dėl to itin didžiuotis, piktos dvasios ir dievai gali supykti ir nubausti už nedėkingumą.