Išnagrinėjo didžiausią sąmokslo teoriją: ant plokščios Žemės būtų neįmanoma jokia gyvybė

Nepaisant šio neginčijamo įrodymo ir tiesiog sveiko proto, internete pastaraisiais metais atsirado nedidelė, bet balsinga grupė žmonių, tvirtinančių, kad mūsų pasaulis yra plokščias – tai vadinamieji „flat-Earthers“ arba „plokščiažemiai“, kurie sėja abejonę šiuo akivaizdžiu realybės aspektu. Dauguma „plokščiažemių“ deda nemažai pastangų kurdami alternatyvius aiškinimus, kodėl mums atrodo, kad Žemė apvali, nors iš tiesų ji neva yra plokščia. Jie nepaiso fakto, kad pastaruosius kelis šimtmečius vykdomi mūsų planetos stebėjimai patvirtina, kad Žemė yra rutulio formos.

Vis dėlto, jei Žemė iš tiesų būtų plokščia, reiškiniai joje nebūtų tokie, kaip dabar. Tiesą sakant, ant plokščios Žemės būtų neįmanoma jokia gyvybė – ne tik žmonių. Tam, kad kosminis kūnas įgautų disko (o ne sferos) formą, jis turėtų labai greitai suktis, aiškina planetų mokslininkas Davidas Stevensonas iš Kalifornijos technologijų instituto. Tokiu greičiu besisukanti planeta, deja, būtų sunaikinta – išskaidyta į mažytes daleles. Šeštajame devyniolikto amžiaus dešimtmetyje astronomas Jamesas Clerkas Maxwellas matematiškai pademonstravo, kad kieto disko forma kosmose negali būti stabili konfigūracija – jis tai įrodė tyrinėdamas Saturno žiedus. Savo tyrimo išvadose J. C. Maxwellas pateikė hipotezę, kad Saturno žiedus sudaro daugybė mažų, tarpusavyje nesusijungusių dalelių. Paaiškėjo, kad jis buvo teisus. Jo teorija taip pat paaiškina, kodėl niekur galaktikoje neskraido planetos dydžio plokščių diskų.

Tam, kad Žemė taptų plokščia jos labai greit neišsukus, reikėtų pasitelkti magiją arba galbūt panaudoti kokį milžinišką kosminį slėgtuvą. Bet kokiu atveju, Žemė ilgai neišbūtų suplota. Vos per kelias valandas sunkio jėga sugrąžintų jai sferoido formą. Sunkio jėga spaudžia vienodai iš visų pusių – tai paaiškina, kodėl planetos yra rutulio formos (arba beveik rutulio – priklausomai nuo planetos sukimosi greičio, šios jėgos gali pasipriešinti sunkiui, ir pusiaujo zonoje gali susiformuoti iškilimas). Kaip parodė Maxwello skaičiavimai, veikiant esamiems dėsniams, stabilios būsenos disko formos Žemė tiesiog nėra įmanoma. O jeigu gravitacija išnyktų, neliktų tokios planetos, kokią pažįstame. Visų pirma, neliktų atmosferos, nes ją laiko būtent gravitacija. Potvyniai ir atoslūgiai? Jų taip pat neliktų – juos sukelia gravitacinė Mėnulio traukos jėga: Mėnuliui keliaujant dangumi, ji traukia vandenynus ir šių paviršius kinta.

Neliktų nė paties Mėnulio, nes Mėnulio egzistavimas ir jo sukimasis aplink Žemę nėra įmanomas be traukos jėgos. Labiausiai paplitęs scenarijus aiškina, kad Mėnulis susidarė didžiuliam, planetos dydžio dangaus kūnui atsitrenkus į pirmykštę Žemę ir Žemės traukos jėgai pagavus šio susidūrimo nuolaužas. Kita versija teigia, kad Mėnulis susiformavo tuo pačiu metu kaip ir Žemė (vėlgi, tik dėl traukos jėgos). Arba Žemės traukos jėga pritraukė ir išlaikė pro šalį atsitiktinai skriejusį kosminės uolienos gabalą.

Paprasti skaičiavimai

Gravitacija taip pat yra atsakinga už sluoksniuotą Žemės struktūrą: tankios medžiagos nugrimzta į branduolį, lengvesnės medžiagos sudaro mantiją, o pačios lengviausios – plutą. Be šios sluoksniuotos struktūros Žemė funkcionuotų visiškai kitaip. Žemės skystas išorinis branduolys, pavyzdžiui, veikia kaip milžiniškas, dinamiškas magnetas, kuris kuria mūsų planetos magnetinį lauką. Magnetinis laukas padeda apsaugoti mūsų planetos atmosferą nuo pražūtingo Saulės vėjo poveikio – būtent jis nupūtė Marso atmosferą, kai prieš 4 mlrd. metų susilpnėjo šios planetos magnetinis laukas. Jei Žemė būtų plokščia, nefunkcionuotų ir plokščių tektonika – žemės plutą sudarančių kietų plokščių judėjimas, sako geofizikas Jamesas Davisas iš Niujorke įsikūrusios Kolumbijos universiteto Lamont-Doherty žemės observatorijos.

„Atliekant skaičiavimus, visai paprastus skaičiavimus, tarkim, „jei ši plokštė juda tiek, o kita – šitiek“, akivaizdu, kad procesai vyksta rutulio formos objekte, – paaiškino jis „Live Science“. – Teisingo atsakymo [atsakymo, atitinkančio realiojo pasaulio stebėjimo duomenis] negausime, jei manysime, kad tai plokštuma.“

„Plokščiažemiai“ kuria įvairiausius paaiškinimus, kaip visi šie stebėjimai gali būti įmanomi plokščioje planetoje. Tačiau, pasak J. Daviso, problema ta, kad šie paaiškinimai nėra pagrįsti matematiniais skaičiavimais ar fizine realybe.

Kai J. C. Maxwellas devyniolikto amžiaus viduryje pateikė hipotezę, kad Saturno žiedai sudaryti iš daugybės mažų dalelių, jis ją pagrindė bendrosiomis žiniomis apie tai, kaip veikia gravitacijos ir sukimosi jėgos. Tiesą sakant, šia tema parašytame jo straipsnyje daugiausiai figūravo matematinės lygtys. „Plokščiažemių“ teorijos taip neveikia, sako J. Davisas.

Tikinčiųjų, kad Žemė plokščia, pasaulėžiūra paprastai būna sudaryta iš skirtingų reiškinių aiškinimų kratinio. Realybėje Žemė ir Mėnulis yra apvalūs dėl tos pačios priežasties, kurią įmanoma patikrinti – gravitacijos. „Plokščiažemiai“ bando tai paaiškinti skirtingai, ir šie nepriklausomi aiškinimai dažnai prieštarauja vienas kitam. Tačiau, pasak J. Daviso, mokslinė teorija taip neveikia.

„Jei tūkstantį stebėjimų mes galime paaiškinti viena paprasta teorija, tai daug geriau, nei aiškinti tūkstantį stebėjimų tūkstančiu teorijų“, – sako jis.

Tačiau netgi atmetus visus šiuos loginius argumentus, jei Žemė iš tiesų būtų plokščia, tai reikštų, kad milijonai mokslininkų, kurie tai neigia ir neigė istorijos eigoje, yra susimokę. Kokia šios didžiulio masto sąmokslo teorijos priežastis? Vargu ar kas galėtų paaiškinti.