Mitus apie vampyrus įkvėpė tikra liga, būdinga Rytų Europos aukštuomenei: simptomai – kaip Drakulos

1819-aisiais, likus 80-iai metų iki knygos „Drakula“ („Dracula“) pasirodymo, angliško ir itališko kraujo turintis gydytojas Johnas Polidori išleido romaną „Vampyras“ („The Vampire“). Tiesa, būtent B. Stokerio „Drakula“ tapo vampyrams būdingų savybių etalonu, rašoma theconversation.com. Bet kaip ir kur susiformavo šis įvaizdis? Regis, folkloro istorijos apie vampyrus atsirado Balkanų regione, kur vyksta romano apie grafą Draculą veiksmas.

B. Stokeris niekada nebuvo nuvykęs į Transilvaniją ar kitą Rytų Europos šalį. (Išgalvotojo grafo valdos šiandien būtų Rumunijos ir Vengrijos teritorija.) Rašytojas gimė ir užaugo Dubline. Jis bičiuliavosi su Oscaru Wilde’u ir Williamu Gladstone’u. B. Stokeris buvo liberalas ir pasisakė už Airijos autonomiją. Vėliau jis susidomėjo teatru ir tapo Londono Licėjaus teatro vadybininku. Draugystė su Vengrijos rašytoju Arminu Vambery privedė prie susižavėjimo pasakojimais apie vampyrus. B. Stokeris konsultavosi su A. Vambery rašydamas romaną „Drakula“, kurio pagrindinis veikėjas iš dalies paremtas Vladu Drakula – 1431 m. Transilvanijoje gimusiu princu, garsėjusiu savo žiauriais pomėgiais, pavyzdžiui, sodinti visus nusižengusius ant kuolo.

Medicininis mito šaltinis

Iš kurgi atsirado mitas apie vampyrus? Kaip ir daugelis mitų, jis yra iš dalies paremtas tikrais faktais. Kraujo sutrikimas porfirija, žinomas jau daugiau nei 1 000 metų, plačiai išplito tarp Rytų Europos karališkųjų šeimų narių ir kilmingųjų. Porfirija yra paveldimas kraujo sutrikimas – organizmas gamina mažiau hemo (pagrindinės hemoglobino, raudonųjų kraujo kūnelių baltymo, pernešančio deguonį iš plaučių į kitus audinius, sudedamosios dalies). Tikėtina, kad šis sutrikimas yra mito apie vampyrus šaltinis. Tiesą sakant, porfirija kartais vadinama „vampyrų liga“.

Štai kokie su vampyrų mitologija susiję simptomai būdingi porfirija sergantiems asmenims:

• jautrumas saulės šviesai: didžiulis jautrumas saulės šviesai. Jos poveikis gali subjauroti veidą, taip pat nuo saulės šviesos pajuoduoja oda, pradeda augti plaukai
• iltys: dėl ilgalaikio ligos poveikio gali atsitraukti dantenos, todėl kai kurie dantys pasidaro panašūs į iltis;
• kraujo gėrimas: kadangi porfirija sergančių asmenų šlapimas yra tamsiai raudonos spalvos, liaudis nusprendė, kad jie geria kraują. Beje, kai kurie gydytojai netgi rekomenduodavo jį gerti, kad pacientai kompensuotų raudonųjų kraujo kūnelių defektą, tačiau ne žmonių, o gyvūnų. Priminsime, kad dėl jautrumo saulės šviesai sergantieji į lauką išlįsdavo tik sutemus. Pridėkite iltis primenančius dantis ir kraujo gėrimą – štai jums ir vampyras;
• bjaurėjimasis česnakais: česnakų sudėtyje esanti siera gali sukelti porfirijos priepuolį ir veriamą skausmą;
• veidrodžiuose nematomas atspindys: vampyrai negali žiūrėti į veidrodžius arba juose nemato savo atspindžio. Porfirijai būdingas veido sudarkymo poveikis stiprėja laikui bėgant. Dėl prasto veido audinių aprūpinimo deguonimi jie nyksta, suyra veido struktūra. Akivaizdu, kad pacientai vengdavo veidrodžių;
• nukryžiuotojo baimė: ispanų inkvizicijos laikotarpiu (1478–1834 m.) ant laužo buvo sudeginta 600 „vampyrų“. Kai kurie iš šių nelaimėlių buvo nekalti porfirija sergantys asmenys. Taigi, šios ligos kamuojami žmonės turėjo svarią priežastį bijoti krikščionybės ir jos simbolių.

Ūmūs ligos priepuoliai sukelia nemažą skausmą, sutrikdo psichiką. Porfirija neva sirgo ir Anglijos karalius Jurgis III, tačiau vėlesnės analizės metu suabejota, kad valdovo „beprotybės“ priežastis buvo šis negalavimas.

Porfirija

Šiais laikais, turėdami mokslinių žinių apie porfiriją, galime nebebijoti ja sergančių asmenų, bet jais rūpintis ir mylėti. Ši liga vis dar neišgydoma, o gydymas yra daugiausia palaikomasis: skausmo valdymas, skysčių vartojimas bei ūmius priepuolius galinčių sukelti vaistų ir chemikalų vengimas. Šiokių tokių rezultatų davė kamieninių ląstelių persodinimo operacijos.

Ar B. Stokeris galėjo žinoti apie porfiriją ir (arba) jos ryšį su mitais apie vampyrus? Hansas Guntheris porfiriją atrado tik 1911-aisiais, o knyga „Drakula“ buvo išleista po aštuonerių metų. Kita vertus, gydytojas, mokslininkas ir rašytojas George Harley keleriais metais anksčiau aprašė porfirija sergantį pacientą. B. Stokerio gotikinis romanas, be jokios abejonės, yra geriausias pavyzdys, kaip mitai gali persipinti su medicina!