Viena paslaptingiausių ir žinomiausių mitinių būtybių istorijoje – protus jaukiantis Didžiapėdis: kaip atsirado legenda apie šį padarą? (Foto, Video)

Didžiapėdis išpopuliarėja

Tai nutiko 20-ojo amžiaus viduryje, kai Didžiapėdis nuo vietinės legendos tapo nacionaliniu reiškiniu.

1961 m. gamtininkas Ivanas T. Sandersonas išleido knygą „Bjaurūs sniego seniai: legenda atgyja“. Knygoje Sandersonas naudoja pėdsakus, tiesioginius liudininkus ir kaulų pavyzdžius kaip galimus „sub-žmogaus“, gyvenančio penkiuose pasaulio žemynuose (tarp jų ir Ječio),  rūšies įrodymo faktus.

Sandersono darbas sulaukė nemažo žmonių dėmesio - Johno Hopkinso universiteto primatų evoliucijos biologas Williamas Strausas žurnale „Science Magazine“ teigė, kad Sandersono nustatyti įrodymų standartai yra „neįtikėtinai žemi“.

Nepaisant to, Straussas pripažįsta, kad būtų kvaila ir gana nemoksliška sakyti, kad Sandersono aprašytos būtybės visiškai neegzistuoja.

Po Sandersono knygos po šešerių metų pasirodė garsusis Pattersono - Gimlino filmas.

Kai kurie, kaip ir buvęs Smitsono instituto primatų biologijos programos direktorius Johnas Napieras, suprato, kad šis filmas yra tik  gerai atlikta, įmantri apgaulė. Bet taip atrodė ne visiems.

Vašingtono valstijos universiteto fizinės antropologijos profesorius ir „pagrindinis hominoidų evoliucijos autoritetas“ Groveris Krantzas tikėjo Didžiapėdžio realumu. Jo nepajudinamas įsitikinimas kilo iš liudininkų, Pattersono - Gimlino filmo ir, svarbiausia, anatominės rastų pėdsakų struktūros. Būtent pėdos odos vietos, kuriose atsiveria prakaito poros, pavaizduotos atspauduose, jam leido įsitikinti, kad bent kai kurios yra autentiškos.

Jo teorija buvo ta, kad Didžiapėdis buvo hominidų šeimos dalis, ta pati, kurią žmonės dalijosi su beždžionėmis, ir buvo seniai išnykusių, ilgą laiką Azijoje gyvenusių, primityvių rūšių palikuonis, tinkamai pavadintas Gigantopithecus. Tam tikru momentu, prieš milijoną metų, jis kirto Beringo sąsiaurį, kai jis dar buvo sausumos tiltas į Šiaurės Ameriką, ir išsivystė į savo rūšis šiame žemyne.

Paklaustas apie Didžiapėdžio egzistavimo galimybę, Krantzas visada buvo vienareikšmis, sakydamas, kad jis „garantuotas, kaip taip“.

Vis dėlto Krantzas žinojo, kad vienintelis būdas įtikinti savo kolegas apie šio primato egzistavimą yra turėti jo kūną.

Taigi, Krantzas naktimis praleido Ramiojo vandenyno šiaurės vakarų senųjų miškų viduryje su šautuvu, tiesiogine to žodžio prasme medžiodamas paslaptingąjį padarą. Jis tai racionalizavo sakydamas, kad tai vienintelis būdas priversti mokslo bendruomenę juo patikėti, o tai techniškai neprieštarauja įstatymams.

Krantzas mirė 2002 m. taip ir nesumedžiojęs Didžiapėdžio. Tačiau per tą laiką filmai apie keistą primatą pritraukė visuomenės vaizduotę. Jis netgi tapo vaidybinio filmo „Harry and the Hendersons“ (1987 m.) draugišku herojumi. Net garsi šimpanzių ekspertė Jane Goodall, pripažįsta, kad yra tikimybė, jog pasaulyje gali egzistuoti neatrastas didelis primatas.