Viena paslaptingiausių ir žinomiausių mitinių būtybių istorijoje – protus jaukiantis Didžiapėdis: kaip atsirado legenda apie šį padarą? (Foto, Video)

Garsioji filmuota medžiaga, vėliau naudojama kiekviename dokumentiniame filme apie tai, ar Didžiapėdis yra tikras, ar ne, trunka vos tris su puse minutės. Iš pradžių atrodo, vaizde nieko ypatingo – tik keli vyrai. Bet maždaug po dviejų minučių 16 mm „Cine Kodak“ fotoaparato objektyvas užklumpa kažką keisto.

Tai, ką filmuodamas pamato Bobas Gimlinas, yra keista, didelė beždžionės pavidalo figūra, einanti ant užpakalinių kojų. Trumpą akimirką atrodo, kad gyvūnas žiūri tiesiai į kamerą, tada jis pradingsta.

Tai garsusis Pattersono-Gimlino filmas, nufilmuotas 1967 m. spalio mėnesį miškinguose Šiaurės Kalifornijos miškuose, ir tai yra vienas iš labiausiai analizuojamų filmų Amerikos istorijoje.

Kai kuriems tai yra galutinis įrodymas, kad Didžiapėdis yra toks pat tikras kaip kalnų gorilos ar narvalai. Kitiems tai apgaulė kaip ir kiti vaizdo įrašai, kuriuose rodomi vaiduokliai, ateiviai ir driežai. Tačiau Gimlinas tiksliai žino, ką tą dieną matė: „Jis ėjo stačiai ir neatrodė kaip lokys. Aš visą gyvenimą buvau miške. Mano galvoje nėra jokių abejonių, kas tai buvo“, - pasakoja 86 metų Gimlinas.

Šimtamečių senumo mitas

Šis nepagaunamas, galbūt fiktyvus gyvūnas vadinamas daugybe skirtingų pavadinimų – Didžiapėdis (Bigfoot), „Sasquatch“, „Yowie“, „Skunk Ape“, „Yayali“ - ir šimtmečius žmonės visoje Šiaurės Amerikoje teigė juos matę.

Daugelis vietinių Amerikos kultūrų turi legendas, pasakojančias apie žemyno miškuose klajojantį primato tipo tvarinį. Šiose pasakose gyvūnai kartais būna panašesni į žmones, o kartais - į beždžiones. Kwakiutl genties, kadaise gausiai apgyvendintos vakarinėje Britų Kolumbijos pakrantėje, mitologijoje Dzunukwa yra didelė, gauruota patelė, gyvenanti giliai kalnuotuose miškuose.

Pasak legendos, ji didžiąją laiko dalį praleidžia saugodama savo vaikus ir miegodama, todėl yra retai matoma. Tiesą sakant, pavadinimas „Sasquatch“ kilęs iš „Halkomelem“ - kalbos, kuria kalbėjo kelios Pirmosios Tautos gentys, gyvenusios šiaurės vakarų aukštumose dabartinėje Britų Kolumbijoje (Kanada).

Kalifornijoje yra šimtamečių senumo jokutų nupieštos piktogramos, kuriose pavaizduota milžiniškų padarų, turinčių ilgus, apšiurusius plaukus, šeima. Genties vadinamas „Mayak datat“, vaizdas yra panašus į įprastą Didžiapėdžio įvaizdį.

„Kai kurios gentys tikrai myli Didžiapėdį, jos su juo palaiko puikius santykius. Vis dėlto kitoms gentims, pavyzdžiui, miokams, jis yra absoliutus ogre, monstras ir kažkas, ką geriausia palikti ramybėje", - sako knygos „Gigantai, kanibalai ir monstrai: didžių pėdų gimtojoje kultūroje“ autorė ir JAV archeologė Kathy Moskowitz Strain.

Iki šiol, pasak Strain, daugelis gentainių, su kuriais ji atlieka lauko tyrimus, mano, kad Didžiapėdis vaikšto tarp mūsų.

Baltųjų susidūrimai su Didžiapėdžiu

Vietinės gentys ne vienintelės „matė“ šį gauruotą padarą, klajojantį po Amerikos laukinę gamtą. XIX a. ir XX a. pradžios laikraščiuose buvo ištisos skiltys, skirtos kalnakasių, medžiotojų, aukso ieškotojų ir miškininkų pasakojimams, kuriuose jie tvirtino matę „laukinius“, „lokiažmogius“ ir „beždžionžmogius“.

Vienas žymiausių pasakojimų yra iš 1924 m., kai grupė naudingųjų išteklių žvalgytojų, įsikūrusių trobelėje palei Šv. Helenos kalną Vašingtono valstijoje tvirtino, kad vėlų vakarą juos užpuolė „beždžionžmogių“ grupė. Vėliau vienas iš žvalgytojų prisipažino, kad tai nebuvo neišprovokuoti išpuoliai. Anksčiau tą dieną jis buvo nufotografavęs padarus.

Jau tada, kaip pažymėta 2006 m. Chado Armento knygoje „Istorinė pėda“, į šias 1924 m. žvalgytojų ataskaitas dažnai buvo žiūrima skeptiškai, dažnai dėl nepatikimo liudytojų pobūdžio.

Taip pat buvo atvejų, kai vienas gyvūnas buvo supainiojamas dėl kiti, galbūt paaiškindamas pavadinimo „Didžiapėdis“ kilmę. Laikraščių pasakojimai rodo, kad „Didžiapėdis“ buvo įprasta pravardė ypač dideliems, agresyviems grizliams pavadinti, kurie ėdė galvijus, avis ir užpuldavo žmones. Tik 1958 m., kai Kalifornijos traktorių operatorius Jerry Crew'as „rado“ milžiniškų purvinų pėdsakų seriją, šis terminas buvo išpopuliarintas kalbant apie primatus primenančius gyvūnus.

Tais pačiais metais kitas žmogus, vardu Ray'as Wallace'as, taip pat teigė atradęs didelius pėdsakus, priklausančius Didžiapėdžiui. Po jo mirties 2002 m. paaiškėjo, kad tai buvo apgaulė.

Tęsinys kitame puslapyje: