Vaiduokliai egzistuoja? Mokslininkai bando tai išsiaiškinti ir atsakyti, kas tie paslaptingi dariniai yra – apie juos kalbėjo net Einšteinas

Tai yra daugiau nei pramoga: 2019-aisiais atlikta „Ipsos“ apklausa parodė, kad 46 procentai amerikiečių teigia tikintys vaiduokliais. Tiesa, štai, tarkime, vampyrų atžvilgiu amerikiečiai nėra tokie užtikrinti – tik septyni procentai respondentų mano, kad jie egzistuoja, rašo livescience.com.

Idėja, jog mirusiųjų dvasios egzistuoja tarp mūsų, yra išties sena, ji pasirodo nesuskaičiuojamoje daugybėje istorijų – nuo Biblijos iki „Makbeto“. Ši idėja netgi paskatino atsirasti naują folkloro žanrą – vaiduoklių istorijas.

Tikėjimas vaiduoklių egzistavimu yra platesnio tinklo, susijusio su tikėjimu paranormaliais reiškiniais, įskaitant pojūčius klinikinės mirties metu, pomirtinį gyvenimą ir bendravimą su dvasiomis, dalis. Šis tikėjimas daugeliui žmonių suteikia savotišką viltį ir paguodą – juk kas nenorėtų tikėti, kad mums brangūs artimieji net ir po mirties mumis rūpinasi ir palaiko, kai mums labiausiai to reikia?

Kaip primena livescience.com, žmonės per amžius mėgino užmegzti ryšį su dvasiomis (ar bent jau tvirtino tą darę): pavyzdžiui, karalienės Viktorijos laikų Anglijoje tarp aukštesniajam sluoksniui priklausančių damų buvo madinga susikvietus drauges po arbatėlės su kepiniais rengti dvasių iškvietimo seansus.

Prestižiniuose universitetuose, įskaitant Kembridžą ir Oksfordą, kūrėsi dvasių klubai, kurių tikslas buvo ieškoti vaiduoklių egzistavimo įrodymų, o 1882-aisiais buvo įsteigta žymiausia tokio pobūdžio organizacija – Paranormalių reiškinių tyrimų draugija (angl. Society for Psychical Research). Šios organizacijos tyrėja (o vėliau ir prezidentė) buvo moteris vardu Eleanor Sidgwick – ją galima laikyti pirmąja moterimi, tapusia vaiduoklių medžiotoja. Amerikoje XIX a. pabaigoje daugelis mediumais save vadinančių asmenų tvirtino galintys kalbėti su mirusiaisiais, tačiau vėliau tokie skeptiški tyrėjai kaip Harry Houdini išsiaiškino, kad jie tėra apgavikai.

Vaiduoklių medžioklė tik visai neseniai tapo visame pasaulyje susidomėjimą keliančia veikla. Prie šios veiklos išpopuliarėjimo daug prisidėjo „Syfy“ televizijos serialas „Ghost Hunters“. Daugiau nei 230 šio realybės šou tipo serialo serijų visgi nepakako tam, kad būtų surasta realių vaiduoklių egzistavimo įrodymų.

Serialas paskatino sukurti dešimtis panašių produktų ir imitacijų. Nesunku suprasti, kodėl šis serialas taip išpopuliarėjo: jame iškeliama prielaida, kad vaiduoklių ieškoti gali bet kas. Dvi pagrindinės serialo žvaigždės buvo paprasti vaikinai (jei tiksliau – santechnikai), nusprendę ieškoti vaiduoklių buvimo įrodymų.

Jų žinutė yra aiški: norint ieškoti vaiduoklių, neprivaloma būti pasišventusiu mokslininku ar net apskritai turėti kokios nors patirties arba išsilavinimą mokslo ir tyrimų srityje. Viskas, ko reikia – šiek tiek laisvo laiko, tamsi erdvė ir galbūt keletas įrenginių iš elektronikos parduotuvės. Jeigu pakankamai ilgai palauksite, bet koks nepaaiškinamos kilmės šviesos blyksnis ar triukšmas gali tapti vaiduoklių egzistavimo įrodymu.

Tokie neaiškūs vaiduoklių pasirodymo įvertinimo kriterijai – viena iš priežasčių, kodėl mitai apie pomirtinį gyvenimą yra gajesni nei bet kada anksčiau.

Vaiduoklių santykis su mokslu ir logika

Vienas iš mokslinio vaiduoklių įvertinimo sunkumų yra tas, kad vaiduokliams priskiriama stulbinamai daug reiškinių: nuo savaime užsidarančių durų, dingstančių raktų, šalčio gūsių iki pasivaidenusio mirusio artimojo.

Apklausinėdami žmones, kurie, jų teigimu, susidūrė su vaiduokliais, ir šią medžiagą panaudoję savo 2016-aisiais pasirodžiusiai knygai „Ghostly Encounters: The Hauntings of Everyday Life“, sociologai Dennis ir Michele Waskul nustatė, kad „dauguma tyrimo dalyvių nebuvo tikri, jog jie iš tiesų susidūrė su vaiduokliais, ir abejojo, kad toks reiškinys apskritai yra įmanomas. Taip buvo paprasčiausiai todėl, jog jie neišvydo kažko, kas daugiau ar mažiau atitiktų visuotinai priimtą „vaiduoklio“ įvaizdį. Dauguma mūsų respondentų buvo tiesiog įsitikinę, kad patyrė kažką keisto ir šiurpaus – kažkokį nepaaiškinamą, neįprastą, paslaptingą ar klaikų dalyką“.

Tad daugelis žmonių, viešai pareiškiančių, kad buvo susidūrę su vaiduokliais, nebūtinai matė kažką, ką dauguma žmonių apibūdintų kaip tradicinį „vaiduoklį“. Tiesą pasakius, jų patirtys gali būti absoliučiai skirtingos, o jas sieja vienintelis bendras veiksnys – šių patirčių neįmanoma paprastai paaiškinti.

Asmeninės patirtys yra viena. Tačiau moksliniai įrodymai – jau visai kas kita. Vaiduoklių reiškinio tyrinėjimo sunkumai iš dalies susiję su tuo, kad nėra vieno universalaus ir visuotinai priimto vaiduoklio apibūdinimo. Kai kurie mano, kad vaiduokliai – tai mirusiųjų vėlės, kurios dėl kažkokios priežasties „pasiklydo“ keliaudamos į geresnį pasaulį. Kiti aiškina, jog vaiduokliai veikiau yra telepatinės esybės, kurias į pasaulį nukreipia mūsų protas.

Dar kiti sukuria specialias kategorijas atskiriems vaiduoklių tipams – tai gali būti poltergeistai, vaiduokliai, atsiradę po trauminės patirties, protingosios dvasios ar šešėlių žmonės. Suprantama, visa tai yra išgalvota – panašiai būtų, jei kalbėtume apie skirtingas fėjų ar drakonų rūšis: gali egzistuoti tiek vaiduoklių tipų, kiek tik kažkam norisi.

Su vaiduokliais susijusioms idėjoms būdinga daug prieštaravimų ir klausimų. Pavyzdžiui, ar vaiduokliai yra materialios būtybės, ar visgi ne? Ar jie gali eiti per įvairiausius daiktus kiaurai jų neliesdami, o gal jie gali užtrenkti duris arba išmėtyti kambaryje esančius daiktus? Juk, remiantis logika ir fizikos dėsniais, gali būti tik vienas iš dviejų variantų. Jeigu vaiduokliai yra žmonių sielos, kodėl jie pasirodo apsirengę ir su tokiais, kaip manoma, besieliais negyvais daiktais kaip skrybėlės, lazdos ar suknelės, jau nekalbant apie daugybę pasakojimų, kuriuose minimi vaiduokliški traukiniai, automobiliai ar karietos?

Jeigu vaiduokliai yra žuvusiųjų, už kurių mirtį nenubausta, sielos, kodėl tebėra tiek daug neišaiškintų žmogžudysčių? Juk teigiama, kad dvasios perduoda informaciją per mediumus, tad jos turėtų galėti atpažinti savo žudikus, o ši informacija būtų perduota policijai. Tad klausimų yra gausybė, jie nesiliauja – iš esmės yra logiškų priežasčių abejoti bet kuriuo teiginiu apie vaiduoklius.

Vaiduoklių medžiotojai, siekdami nustatyti vaiduoklių buvimą, pasitelkia daugybę kūrybiškų (ir abejotinų) metodų. Dažnai įtraukiami ir ekstrasensai. Iš esmės visi vaiduoklių medžiotojai tvirtina besiremiantys moksliniais metodais.

Dauguma tokį įspūdį sudaro todėl, kad naudoja pažangią mokslinę įrangą – pavyzdžiui, Geigerio skaitiklius, elektromagnetinio lauko matuoklius, jonizuojančios spinduliuotės detektorius, infraraudonųjų spindulių kameras ir jautrius mikrofonus. Tačiau kol kas niekas iš šios įrangos vaiduoklių aptikti nepadėjo. Daugelį amžių žmonės tikėjo, kad pasirodžius vaiduokliams pamėlsta liepsnos. Šiandien tuo mažai kas tiki, tačiau visgi labai tikėtina, jog dauguma ženklų, kuriuos dabartiniai vaiduoklių medžiotojai laiko vaiduoklių buvimo įrodymais, po šimtmečio ar kelių bus laikomi tokiais pat klaidingais ir pasenusiais.

Kiti mokslininkai tvirtina, kad vaiduoklių egzistavimas nėra įrodytas dėl paprasčiausios priežasties: todėl, jog mes tiesiog neturime tinkamos technikos, galinčios atrasti dvasių pasaulį. Tačiau tai taip pat negali būti teisingas teiginys: arba vaiduokliai egzistuoja ir pasirodo mūsų įprastame fiziniame pasaulyje (ir būtent dėl šios priežasties gali būti aptinkami ir užfiksuojami nuotraukose, vaizdo ir garso įrašuose), arba taip nėra.

Jeigu vaiduokliai egzistuoja ir gali būti moksliškai aptinkami arba užfiksuojami, tada mes turėtume atrasti nepaneigiamų to įrodymų – tačiau jų neturime. Jeigu vaiduokliai egzistuoja, tačiau negali būti moksliškai aptinkami arba užfiksuojami, tada visos nuotraukos, vaizdo, garso ir kiti įrašai, kurie, kaip tvirtinama, yra vaiduoklių egzistavimo įrodymai, iš tiesų negali būti tikri vaiduoklių egzistavimo įrodymai.

Kadangi šioje srityje pagrindinių viena kitai prieštaraujančių teorijų yra tiek daug, o mokslo, kuriuo būtų galima remtis – tiek mažai, nestebina, kad, nepaisant dešimtmečius trunkančių tūkstančių vaiduoklių medžiotojų pastangų televizijoje ir kitur, nebuvo aptikta jokių patikimų vaiduoklių egzistavimo įrodymų.

Žinoma, naudojantis pastaruoju metu išvystytomis išmaniųjų telefonų „vaiduoklių programėlėmis“, dabar yra lengviau nei bet kada sukurti baugiai atrodančius vaizdus ir dalintis jais socialiniuose tinkluose. Dėl šios pramogos vaiduoklius tyrinėjantiems mokslininkams atskirti realybę nuo išgalvotų dalykų tampa dar sudėtingiau.

Daugumos vaiduokliais tikinčių žmonių tikėjimas paremtas tam tikra asmenine patirtimi: pavyzdžiui, jie užaugo namuose, kur vaiduoklių egzistavimas (ar draugiškos dvasios) buvo vertinami rimtai, arba jie dalyvavo bauginančioje mėgėjiškoje vaiduoklių medžioklėje ar ekskursijoje apie vaiduoklius. Visgi dauguma žmonių mano, kad vaiduoklių egzistavimo įrodymų galima rasti remiantis tokiais rimtais mokslais kaip šiuolaikinė fizika.

Plačiai tvirtinama, kad Albertas Einsteinas pateikė mokslinį vaiduoklių buvimo pagrindą, paremtą pirmuoju termodinamikos dėsniu: jeigu energija negali būti sukuriama arba sunaikinama, o tik keičia formą, kas nutinka mūsų kūno energijai, kai mirštame? Ar tą kažkuria prasme būtų galima laikyti vaiduokliu?

Tai atrodo kaip pagrįsta prielaida, tačiau tik iki tol, kol po fiziką pasikapstoma giliau. Atsakymas yra labai paprastas ir neapgaubtas jokių paslapčių. Kai žmogus miršta, jo kūno energija nukeliauja ten pat, kur ir visų organizmų energija po mirties: į aplinką.

Energija išsiskiria karščio forma, o kūnas perduodamas gyviams, kurie jį suėda ar sugraužia (jei kūnas lieka nepalaidotas – laukiniams gyvūnams, jei palaidojamas – kirminams ir bakterijoms), taip pat augalams, kurie viską sugeria. Kūniška „energija“, kuri išgyventų mirtį ir būtų aptikta populiariais vaiduoklių medžioklės įrenginiais, neegzistuoja.

Mėgėjai vaiduoklių medžiotojai mėgsta įsivaizduoti, kad užsiima pažangia vaiduoklių medžiokle, tačiau iš tiesų jie įsitraukia į tai, ką folkloristai arba antropologai vadina sekimu paskui legendą. Tai iš esmės yra žaidimo ir vaidinimo forma, kai žmonės „suvaidina“ legendą, dažnai įtraukdami vaiduoklius ar kitus antgamtinius elementus.

Savo knygoje „Aliens, Ghosts, and Cults: Legends We Live“ fokloro tyrinėtojas Billas Ellisas pažymi, kad patys vaiduoklių medžiotojai šią veiklą dažnai vertina rimtai ir „ryžtasi mesti iššūkį antgamtinėms būtybėms, stoti prieš jas sąmoningai dramatiškais būdais, o tada sugrįžti į saugią vietą. Nurodoma, kad tokios veiklos tikslas yra ne pramoga, o nuoširdžios pastangos išbandyti ir apibrėžti „realiojo“ pasaulio ribas“.

Jeigu vaiduokliai egzistuoja ir jie yra tam tikra kol kas dar neišaiškinta energija ar dariniai, tada jų egzistavimas būtų atrastas (kaip ir kitų mokslinių atradimų atveju) ir patikrintas mokslininkų atliekant mokslinius eksperimentus, o ne rengiant savaitgalines vaiduoklių medžiokles klajojant po apleistus namus tamsiomis naktimis su fotoaparatais, kameromis ir žibintuvėliais.

Na, o galiausiai (ir nepaisant krūvos dviprasmiškų nuotraukų, vaizdo ir garso įrašų) vaiduoklių egzistavimo įrodymai šiandien nėra niekuo geresni už tuos, kurie egzistavo prieš šimtmetį.

Galima išskirti dvi pagrindines galimas priežastis, kodėl vaiduoklių medžiotojams nepavyksta rasti patikimų įrodymų. Pirmoji yra ta, kad vaiduokliai paprasčiausiai neegzistuoja, o pasakojimus apie vaiduoklius galima paaiškinti psichologinėmis priežastimis, klaidingu suvokimu, apsirikimu ir apgaudinėjimu. Antroji priežastis būtų ta, kad vaiduokliai visgi egzistuoja, tačiau vaiduoklių medžiotojai neturi tinkamų mokslinių įrankių arba mąstysenos, galinčios padėti atrasti reikšmingų įrodymų.

Tačiau vaiduoklių medžioklės esmė juk tikrai nėra įrodymai (jei taip būtų, tokios medžioklės jau apskritai seniausiai nebebūtų vykdomos). Šių medžioklių esmė veikiau yra linksmybės su draugais, istorijų pasakojimas ir apsimetimo bei įtikėjimo, kad ieškoma kažko dar nepažinto, džiaugsmas. Na, o geros istorijos apie vaiduoklius juk patinka visiems.