Kraupiomis istorijomis apipinta tikroji „Twin Peaks“ Juodoji Ložė – paslaptingasis „Velnio ratas“, kuriame niekas neauga: paslaptis daug žemiškesnė (Foto, Video)

Istorijos apie nevaisingą žiedą – „Velnio aikštelę“ –  yra gerai žinomos vietos bendruomenėse. Sakoma, kad žiede palikti daiktai kitą rytą dingsta, šunys staugia, kai yra šalia žiedo, o tiems, kurie pakankamai drąsūs pernakvoti jo ribose, nutinka keistų įvykių.

Pasakojama istorija, kad kartą grupė skautų vaikščiojo rato viduje. Kiti, kurie visą naktį bandė išbuti budrūs, buvo užmigdyti švelnaus balso. Daugelis žmonių taip pat pranešė, kad medžio linijoje mato keistas į šešėlį panašias figūras.

Kai kurie žmonės mano, kad ši vieta buvo senovinė vietinių indėnų genčių susitikimo vieta, kurios savo iškilmingais šokiais išmindė pliką ratą. Kiti sako, kad kažkada ten buvo senas melasos malūnas, o arkliai, naudojami jos gamyboje, nuolat sukdami ratą, sukūrė šį nevaisingą žemės ratą.

Arba tiesiog gali būti, kad šiame žemės lopinėlyje yra neįprastai mažai maistinių medžiagų, todėl niekas neauga.

Remiantis Stepheno P. Hallo ir Marjorie W. Boyer ataskaita, „Velnio aikštelė“ yra dideliame aukštumų regione, kuriam būdinga plokščia topografija, prastas drenažas ir rūgštūs dirvožemiai, kuriuos galima priskirti praeities vulkanizmui. Blyškus šios vietovės dirvožemis tikriausiai kilęs iš pelenų srauto, kilusio iš netoliese esančio vulkaninio šaltinio, pavyzdžiui, žemos kalvos, pavadintos Beko kalnu, esančiu tiesiai į vakarus nuo vietovės.

Prie „Velnio aikštelės“ taip pat yra riolito rūdos – ugningos vulkaninės uolienos, o visas Beko kalno šlaitas yra padengtas riolitu, vulkaniniu stiklu ir kitomis piroklastinėmis uolienomis. Vieninteliai augantys augalai yra prisitaikę prie labai rūgščių dirvožemio sąlygų ir drėgmės pokyčių – nuo itin karšto ir sauso vasarą iki itin drėgno žiemą.

Šis regionas kadaise buvo padengtas kietmedžio mišku, kol buvo paverstas pušų plantacija. Taip pat yra įrodymų, kad senasis miškas buvo sudegintas.

Viena iš versijų yra ta, kad „Velnio aikštelė“ buvo terpentino duobė, kurioje buvo deginami pušies rąstai, kad būtų išgauti jų sakai – produktas, žinomas kaip pušies degutas -, kuris buvo naudojamas kaip medienos konservantas ir sandariklis medienos ir stogų konstrukcijose; muilo, batų, lakų, tepalų, linoleumų ir kt. gamyboje;  ir gydant įvairias odos ligas.

Pušies rąstai būdavo sukraunami į seklią duobę ir padengti žeme. Krūvos viršuje lėtai deganti ugnis suskystindavo medžio lipus (polisacharidas) ir degutas subėgdavo į šalia krūvos esantį surinkimo baseiną.

Kolonijiniais laikais Šiaurės Karolina buvo pagrindinė pušies deguto gamintoja, kuri aprūpino Didžiosios Britanijos karališkąjį jūrų laivyną. Dervos buvo naudojamos vandeniui atspariems lynams gaminti. Taip pat sandarinti ir dažyti laivų korpusus, kad jie būtų atsparūs vandeniui. Aliejinių dažų gamyboje buvo naudojamas terpentinas. Kaip ir degutas, derva ir terpentinas taip pat buvo išgaunami iš pušų; derva yra tik koncentruotas degutas, o terpentinas – distiliuoti pušies sakai.

Dervos pramonė klestėjo iki 1940-ųjų, kai sumažėjo pušies deguto naudojimas laivyboje ir jos gamyba krito. Pušys buvo išeikvotos, o likusios buvo iškirstos, kad būtų išvalyta žemė gyvenvietėms.

Vietovė aplink „Velnio aikštelę“ dabar yra privati žemė, o čia augančios pušys yra neseniai pasodintos. Senovinio pušyno, kadaise augusio šiame regione, seniai nebeliko.