Rusiškas klausimas. Ar karas Ukrainoje sugriaus Rusijos Federaciją?

Slapta diskutuojama apie itin svarbią, aiškiai neišsakytą dabartinę problemą. Šis klausimas pamažu kyla visur, už ginčų apie pagalbos Ukrainai tempus, mastą, ir pobūdį rėmų: ar norime kad Vladimiro Putino pralaimėjimas lemtų Rusijos Federacijos ir 21 jos respublikos subyrėjimą?

„Taip“, — vis dažniau kalba inteligencija, ypač Rusijos, ir negausūs, bet aktyvūs Europos parlamento deputatai, ragindami skatinti RF griūtį. Buvusi Lenkijos užsienio reikalų ministrė ir konservatyvios PiS partijos vadovė Anna Fotyga surinko Briuselyje separatistinių judėjimų atstovus. Dabar neginčytinai marginalūs, vieną gražią dieną jie gali pareikšti apie save. Jie atvyko iš JAV ir Europos, daugelis apsirengę nacionaliniais kostiumais, ir papasakojo mums siaubingas istorijas apie buvusias represijas ir tai, kaip žmones prievarta siuntė į Ukrainą.

Per jų dramas ir savastį, Istoriją ir dabartį matėsi kol kas virtuali realybė — Putinui pralaimėjus Ukrainoje, Kremliuje kils politinė krizė, o susilpnėjus centrinei valdžiai, kai kurios federacinės respublikos gali atsiskirti.

To laukti dar teks ilgai. Kol Europa neišpildys savo lėktuvų ir amunicijos tiekimo pažadų, pranašumas liks Kremliaus kariuomenės pusėje. Tačiau jeigu Ukraina vėl pradės rinkti taškus, o Rusija pamažėl įklimps, situacija ims kisti. Nepasitenkinimo prievartine mobilizacija fone, RF periferijoje sustiprės nepriklausomybės siekis, kaip tai nutiko SSRS dėl Kremlį nusilpninusių Michailo Gorbačiovo reformų.

Įkandin Sovietų Sąjungos griūties subyrės Rusijos Federacija — ir visi to besiviliantys laiko šį suirimą būtina Rusijos demokratizavimo sąlyga. Kol didžiausia pasaulio valstybė bus tokia skirtingiausių tautų mozaika, Maskva neapsieis be diktatūros ar bent jau autoritarinės centrinės valdžios. Ir tas faktas, kad Rusija, — tęsia jie, — per visą savo istoriją pergyveno tik retus ir trumpus laisvės momentus, paaiškinamas demokratijos nesuderinamumu su jos geografija, įstatymo viršenybę su respublikų skirtumais.

Toks požiūrio taškas pagrįstas. Jame nėra jokio absurdiškumo, tačiau kokios bus šalies, nusidriekusios nuo Europos Sąjungos sienų iki Ramiojo vandenyno pakrantės, šalies, turinčios planetą susprogdinti galinčią branduolinę ginkluotę, ir strateginių žaliavų atsargas, galinčias sužadinti daugybės konkurentų apetitus, suirimo pasekmės,?

Daugumai vakariečių politikų, diplomatų ir kariškių atsakymas akivaizdus. Jų požiūriu, RF griūtis sukels dešimtmečius pilietinių karų Europoje, Artimuosiuose Rytuose ir Azijoje, Kinijos ir Turkijos, netgi Irano, Pakistano ir Afganistano įsikišimą, o taip pat naujose šalyse leis įsitvirtinti džichado judėjimams, — trumpai tariant, susikurs praktiškai nevaldomos tarptautinės anarchijos situacija.

„Būtent apie tai kalbėjome, kai subyrėjo SSRS“, — ironizuoja jų oponentai, primindami, kad Baltijos šalys atgavo laisvę, nors ir pamiršta, kad po nepriklausomybės paskelbimo 1991 metais ne viskas vyko sklandžiai. Nieko keisto, kad jie girdi atsaką: „Jūs norite Ukrainos, Gruzijos, Padniestrės pasikartojimo, kraujo upių ir naujų žiaurios rusiškos valdžios dešimtmečių?“

Debatai kaista. Tai atsispindi ir gan aršia reakcija į Emmanuelio Macrono pastabą, kad rusų agresijos atveju nieko negalima atmesti. Vokietijos kancleris baiminasi chaoso ir jis ne vienas toks. Baltijos šalys ir dauguma lenkų svajoja apie rusišką Rusiją, o ne federacinę. Oponentai koliojasi tarpusavyje, bet nepaisant to, ar vertinsime federaciją kaip tarptautinio stabilumo garantiją ar kaip kliūtį Rusijos demokratizavimo kelyje, akivaizdu, kad kuo ilgiau tęsis šis karas, tuo daugiau išcentrinių jėgų respublikose rasis. Kaip paradoksaliai tai beskambėtų, būtent greitas Vladimiro Putino* nugalėjimas gali išgelbėti šalies vientisumą.

Bet šiuo momentu nėra nei ko skatinti, nei linkėti. Tegalime rusų liaudžiai ir jo elitui pasakyti tris dalykus.

Pirma — dėl savo istorijos ir kultūros Rusija yra europietiška šalis, ir mes, Europos Sąjungis tautos, ją tokia laikome. Rusija turėtų būti suinteresuota užbaigti šią agresiją,atkurti ryšius su savo europietiškais kaimynais ir jau tikrai netapti Azijon persiorientavusiais Kinijos vasalais.

Antra: jeigu Rusija nori išlaikyti Federacijos sienas, jai būtina sukurti naujus santykius su jos sudėtyje esančiomis šalimis, suteikti josm priežastį ne siekti nepriklausomybės ir, svarbiausia, nustoti juos vertinti kaip antrarūšius piliečius ir žaliava imperiškiems karams.

Ir trečia: rusų liaudžiai ir elitui reikia pasakyti, kad Putinas dabar Rusiją griauna ne menkiau tikslingai, nei Ukrainą.

Bernard Guetta
republic.ru

* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.
2023 metų spalio 13 d., Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA) priėmė rezoliuciją, pripažįstančią Rusijos Federacijos vadovą Vladimirą Putiną diktatoriumi.