Antroji naujo perdalinimo banga. Kaip Rusijos ekonomika grįžo mirštančio NEPo pasaulin

Elito rotacija — pažįstamas Rusijos istorijos reiškinys. Bet ką gali reikšti ši rotacija, apie kurią tiesiogiai pareiškė V. Putinas* Federaliniam susirinkimui? Kokie aspektai matomi ir ką jie gali lemti Rusijai?

Yra ir antra hipotezė, kurią patikrins laikas. Atsimename elito kaitą, į valdžią atėjus Jelcinui. Tai buvo ne demokratinė visuomenės reforma, o, kaip vėliau paaiškėjo, tik „antrųjų sekretorių revoliucija“. SSRS viską kontroliavo partinis-valstybinis elitas, tačiau neturėjo privačios nuosavybės ir priklausė tik nuo tarnybinės padėties. Ir baigiantis devintajam jis nutarė transformuoti savo valdžią į nuosavybę. Ką privatizacija ir užtikrino.

Bet, panašu, dabartinės Rusijos valdžios jėgos struktūrų skeletą sudarantys žmonės ima niršti, kad geriausi nuosavybės kąsneliai lieka savu laiku Jelcinui ištikimybę prisiekusiems ir mainais į palaikymą tapusiems „privatizacijos čempionais“ (atmintyje iškart iškyla „oligarchai“ ir „semibankirščina“!).

 

„Jei valstybė pasakys, kad mes privalome kompanijų atsisakyti, mes atsisakysime. Aš neatskiriu savęs nuo valstybės. Man tiesiog pasisekė. Manykite, kad turtai ant manęs iš dangaus nukrito“.

Dabar šios hipotezės įrodyti niekas negali, nors perdalinimo požymius regime: nuosavybę daugiausiai priglobia Sergejaus Čemezovo vadovaujamas Rostech.

Senieji oligarchai žaidžia ne visai pagal Putino taisykles. Vėl gi, tarkime, prasidėjo teisinis procesas Londone, kur UCRusal bendrovė pateikė ieškinį dėl nuostolių išieškojimo iš „Nornikel“ prezidento Vladimiro Potanino, paprašiusi į procesą kaip trečiąjį asmenį įtraukti Romaną Abramovičių. Lyg žmonės nesuprastų, kas nutiko, ir mano, kad gali išspręsti ginčą dėl nuosavybės ne Rusijoje. O juk dabartinėje Rusijoje priešiškas aktas ir politinė klaida — pripažinti Londono teismo jurisdikciją Rusijos piliečiams ir aktyvams Rusijoje. Todėl neatmetu galimybės, kad žymiausius oligarchus be problemų gali nukelnėti ir atimti nuosavybę.

Tuo pačiu, nuosavybės perdalinimas — grėsmė ne tik rusų oligarchams, bet ir tiems piliečiams, kurie kažkada įsigijo nedidelius verslo lyderių akcijų paketus. Generalinės prokuratūros įsivaizdavimu, kurį Rusijos teismai paklusniai vykdo, tokių minoritarinių akcininkų turto dalis irgi bus konfiskuojama. Tai — per vargus šalyje sukurtos fondų rinkos, kur įprastai verslas gauna lėšas vystytis ir augti, nužudymas. Kaip ir bendrai investicinio proceso, įskaitant ir tiesiogines investicijas (pinigų investavimą į įmonių statymą bei įrangą).

Praėjusį ketvirtį amžiaus Rusijon tekėjo užsienio investicijos (2010 metų pabaigos duomenimis, Rusijos ekonomikoje bendrai buvo sukaupta 300 mlrd. dolerių), ir tai buvo ne tik spekuliaciniai pinigai žaidimui fondų rinkoje. Užsieniečiai realiai investavo į kuo įvairiausias RF įmones, nes čia rinka augo, o neretai ir buvo patogiau investuoti į gamybą, nei vežti Rusijon gatavą produkciją. Pavyzdžiui, savo laiku mano pašnekovai kompanijoje Ferrero papasakojo, kad yra tiesiog priversti statyti įmonę Rusijoje, nes čia parduoda tiek savo prekės ženklo saldainių, kad produkcijos vežti iš užsienio neįmanoma — pernelyg ilgai trunka.

Tokių Rusijos rinką aptarnaujančių gamyklų buvo pastatyta nemažai ir jos gerokai prisidėjo prie vidaus rinkos užpildymo ir BVP augimo, vykusio iki maždaug 2012-ųjų metų. Vien Leningrado srityje buvo pastatytos kelios automobilių surinkimo gamyklos (Nissan, Тoyota, Hyundai, Chevrolet, Opel, Kia, Ford). Dabar šis gamybinių aktyvų komponentas pereina naujiems savininkams, ir nelengvas klausimas, ar jie sugebės juos efektyviai eksploatuoti.

Rusijos įmonių savininkų karta vyko dešimtajame dešimtmetyje ir štai, šis procesas prasideda iš naujo. Dar pernai prognozavau, kad šalyje kartosis 90-ųjų metų situacijos. Tik permainų vektorius šį kartą bus priešingas — ne į šalies ekonomikos rinkos mechanizmų kūrimą, o į jų naikinimą. Ir ši prognozė, deja, pildosi.

Prisimename, kaip 90-aisiais buvo dažnai keliamas klausimas: jei įmonė pereis nuo SSRS laikų vadovavusio „raudonojo direktoriaus“ kontrolei, ar sugebės jis be verslo kompetencijų ir be investicijų su gamykla susitvarkyti? Ir gyvenimas dažnai pateikdavo neigiamą atsakymą. Daug, labai daug įmonių po privatizacijos neišgyveno. „Raudonieji direktoriai“, kurių nemažai pažinojau, buvo tvirti gamybininkai, ir tokiame vaidmenyje nusipelnę pagarbos, tačiau jie nebuvo verslininkai, nesuprato marketingo ir nežinojo, kaip pritraukti investuotojus.

„Raudonieji direktoriai“ neretai sakydavo man: „Klausyk, mano gamykla juk daugybę pinigų kainuoja! Ten stovi galingi agregatai, į kuriuos kažkada įdėtos milžiniškos sumos, vadinasi, mano gamykla kainuoja mažiausia tiek, kiek išleista jai sukurti!“. O aš atsakydavau: „Gamykla kainuoja tiek, kiek ji gali atnešti pelno ateityje. Ir jei tavo agregatai gamina nuostolingą produkciją, tai tavo gamykla nieko nekainuoja, arba kainuoja ne brangiau, nei į metalo laužą priduodama įrangą“. Tačiau tokį supratimą „raudoniesiems direktoriams“ priimti buvo sunku.

Ir dabar kažkas vėl pigiai superka importine įranga aprūpintas gamyklas! Tačiau gamykla buvo suderinta gauti Volkswagen dalis, rinkti automobilius Rusijos teritorijoje ir čia pat juos pelningai parduoti. Tačiau dabar niekas Volkswagen detalių netiekia. Ir ką naujajam savininkui su šiomis gamybos linijomis veikti?

Ir tuo pat metu populiarios tokios idėjos, kad „Kinija mums padės“. Tačiau kam Kinijai statyti savo gamyklas Rusijos teritorijoje, kam lokalizuoti šia komplektuojančių detalių gamybą? Naudingiau vežti mašinų komplektus iš Kinijos ir iš jų surinkinėti automobilius, tarkime, Kalugoje, nei perkelti komplektuojančių dalių gamybą į Rusiją. Juk 2023 m. jaunimo nedarbas Kinijoje pasiekė rekordinius 20,4％. Tai kurių galų darbo vietas perkelti į Rusiją? Jauni bedarbiai — siaubingai sprogi masė, grėsmė politiniam stabilumui. Pastarąjį kartą, kai Kinijoje atsirado daug niekam nereikalingo jaunimo, Mao Dzedunas buvo priverstas pradėti „kultūrinę revoliuciją“ ir sukurti chunveibinų judėjimą, kas šaliai tapo baisia nelaime. Ir štai dabar situacija Kinijoje tokia pati, ekonomikos augimo tempai sulėtėjo, mąžta eksportas, ir ką daryti su jaunimo nedarbu — nežinia. Todėl Kinijai paprasčiau ir išmintingiau šiuos žmones užimti savo šalyje, kad jie gamintų, tarkime, skalbyklių ir šaldytuvų detales, o Rusijos teritorijoje atlikti jau šių agregatų surinkimą iš stambių mazgų.

Dabar kaip viena iš varomųjų nacionalizacijos jėgų jėgos struktūros, konkrečiai – prokuratūra. Jos teikimu dėl neva privatizacijos pažeidimų dar 90-aisiais, — po trisdešimties metų — nuosavybė atimama per teismus. Per du karo metus į Rusijos teismus pateko 40 prokuratūros reikalavimų nacionalizuoti daugiau, nei 180 privačių kompanijų 1 trln. rublių vertės aktyvus. 2010-ais metais tokių ieškinių beveik nebuvo, 2020–21 — šeši ieškiniai, ir dar šeši 22-ais. Ši masinė deprivatizacija-nacionalizacija prasidėjo 2023 metais ir dabar vyksta antroji jos banga — vien nuo 2023 metų vasario iki rugpjūčio buvo išnagrinėta 20 tokių ieškinių. Vien kovo 28 d. iš karto du tokie pranešimai:

 

1. Generalinė prokuratūra kreipėsi į Čeliabinsko centrinį rajono teismą su ieškiniu valstybės naudai pervesti didžiausios Rusijoje makaronų gamintojos — AB „Makfa“ akcijas;

2. Generalinė prokuratūra pareikalavo valstybės nuosavybei perduoti stambiausią vyno gamintoją — kompaniją „Kubanj-Vino“.

Panašu, yra du šio „karo dėl aktyvų“ motyvai.

Pirmas — utilitarinis-finansinis: atimti privačias įmones valstybės nuosavybei, o paskui jas vėl parduoti, tai yra, iš naujo privatizuoti. Beje, finansų ministras Siluanovas, tokiam biudžeto papildymo būdui pritarė. Jis mato, kad biudžetas traška, karui pinigų neužtenka.

„Finansų ministerijos vadovas Siluanovas papasakojo apie pasiūlymą šimteriopai padidinti biudžeto pajamas iš privatizacijos. Šiais metais iš tokių sandorių planuojama gauti 1,2 mlrd. rublių valstybės pajamų, gi Siluanovas siūlo pakoreguoti tokių pajamų planus, kad jos būtų ne mažesnės, nei 100 mlrd. rublių. 2023 metais valstybės pajamos iš privatizacijos buvo vos 29 mlrd. rublių“.

Taigi, iš esmės atsiduriame trečiojo dešimtmečio gale, tik praėjusio amžiaus — mirštančio NEPo pasaulyje. Ir šiame beprotiškame pasaulyje Rusijos pramonininkų ir verslininkų sąjungos pirmininkas Aleksandras Nikolaevičius Šochinas tik nusižeminęs prašo už savo sąjungos narius — milijardierius-magnatus, kad jiems — po to, kai prokuratūra ir teismas iš jų atims atims — leisti tą pačią nuosavybę vėl nusipirkti, tik su nuolaidėle, kaip nusipelniusiems žmonėms!

Regis, metas žmonėms Rusijoje galutinai atsikratyti kvailo įsitikinimo, kad Rusijoje yra rinkos tipo ekonomika ir privati nuosavybė. Tai veikiau primena santykius feodalinėje bendruomenėje.

Antra idėja, kuriai aiškiai regima nacionalizacijos-privatizacijos procese — nuosavybės perskirstymo sąskaita suformuoti naują „opričniną“, lojalią tik prezidentui, nes būtent jis padėjo jiems konvertuoti tarnybinę padėtį į nuosavybę, apie ką jau kalbėjome aukščiau. Tuo tarpu „silovikai“ gali tapti perskirstomų kompanijų (aktyvų) savininkais, galbūt per „tarpines“ kompanijas ir giminaičius.

Tačiau kaip tokiose sąlygose jaučiasi sąžiningi profesionalūs verslininkai, tai yra, žmonės, savo kompanijas Rusijoje sukūrę nuo nulio, be privatizacijos? Stambiame versle tokių žmonių nelabai daug — visgi dauguma stambių šalies kompanijų atsirado privatizuojant dideles sovietines įmones. Vidutiniame versle jų, žinoma, daugiau. Ir šie žmonės verti pagarbos, didžiulės pagarbos — aš su jais dirbau, mokiau juos ir su kai kuriais iš jų palaikau puikius santykius. Tai nuostabūs pasaulinės klasės verslininkai, jie vaidino didžiulį ekonominį vaidmenį Rusijos ekonomikos augime XXI amžiau pradžioje. Ir manau, jiems baisu ir apmaudu stebėti, kaip griūva jų sukurtos kompanijos, padėjusios šaliai ir jos piliečiams geriau gyventi.

Beje, tai kas vyksta, jiems nėra naujiena. Valdant Putinui, nuosavybė iš jų atiminėjama seniai — be gero „stogo“ aktyvų neišsaugosi. Ir tokių istorijų žinau nemažai. Nenuostabu, kad dabar kai kurie iš jų — realiai save susikūrę verslininkai — aktyviai bando išvežti kapitalą ir patys palikti Rusiją. O tai bėda. Ekonomiką judina verslininkai, kuriantys įmones, teikiantys žmonėms darbo vietas ir suprantantys, ką gaminti, kad verslas gyvuotų ir vystytųsi. Tai kaip cheminis procesas — jei nėra katalizatoriaus, žaliavų gali krauti kiek tinkamas, tačiau procesas nevyks ir galutinės produkcijos nebus.

Prisiminkite tokius verslininkų vardus, kaip Ziminas, Čičvarkinas, Tetiuchinas, Voložas — jie šaliai nuveikė daug, bet šalis dėkingumu neatsakė. Vargu, ar juos pakeisiantys naujai-lojalūs šeimininkai, kompanijų, kuriomis juos „apdovanos“, versle bus tokie pat kompetentingi. Ir kyla baimė, kad „perpaskirstyti“ verslai vystysis blogai, degraduos ir netgi sužlugs, kaip žlugo gigantiškos sovietinės įmonės 90-aisiais. Šią žiemą po visą šalį dėl avarijos katilinėje ir galiausiai Rusijos prezidento sprendimu nacionalizuotos „Klimovsko specializuotos patronų gamyklos“ prastai nuskambėjusi istorija gali tapti tipine.

Juk tikrasis turtas — ne pastatai ir ir staklės, o žmonės, žinantys, kaip kurti pridėtinę vertę, ne vien „dilinti valstybės pinigus“. Man šiuo atveju labai pamokoma atrodo situacija su viena iš stambiausių Rusijos aukso gavybos kompanijų — „Polimetal“, ką tik nupirkta Dubajaus šeicho investicijų fondo. Tačiau dabar kompanija rusiškus aktyvus išparduoda ir išeina (Polymetal rengiasi atsikratytu rusiškų aktyvų). Ką gi tuomet nusipirko šeichas? Prieigą prie rusiškų aukso radimviečių? Ne, tai — ne pagrindinė brangenybė. Brangenybė — žmonės, kurie moka efektyviai dirbti. Ir dabar visa kompanija, kaip gyvas organizmas, pereis kitoms šalims, kasinės telkinius, kuriems turi licencijas.

Tad, veikiausiai, dabar Rusijoje, jos versle vienu metu vystysis du procesai. Kas negalės pasitraukti iš Rusijos — liks čia, nulenks galvą, stos į bendrą eilę, užsiriš juostą su teisinga raide ir tarnaus viršininkui „kaip pridera“. O kas pajėgs — „išeis su visam“.

Igoris Lipsicas
republic.ru

* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.
2023 metų spalio 13 d., Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA) priėmė rezoliuciją, pripažįstančią Rusijos Federacijos vadovą Vladimirą Putiną diktatoriumi.