Jautienos kremzlės ir topinambai. Rusija ir Kinija tvirtina ekonominį bendradarbiavimą. Tačiau labai keistai

Rusijos delegacijos, lydėjusios Vladimirą Putiną* jo neoficialaus (sic!) vizito metu, reprezentatyvumas, ne vienam nedraugui sukėlė mintį, kad tai buvo kelionė valdžios ženklui gauti. Tačiau, nors ir kaip norėtųsi, mes šios pavojingos minties neplėtosime, ypač, kuomet prasideda svarstymai apie tai, ką kelionėn paėmė, o ko ne. Girdi, štai, Šoigu paėmė, reiškia, jam dar ne viskas prarasta, o Milerio nepakvietė, vadinasi „Gazprom“ — viskas.

Beje, apie „Gazprom“. Tiksliau, dujotiekį „Sila Sibiri — 2“, pasakojimas apie kurio lemtį netrukus liūdesiu pralenks Romeo ir Džiuljetos istoriją (bent jau trukme, tai tikrai). Nors Milerio ir nebuvo, apie dujotiekį visgi kalbėta. Ir netgi parašyta apie derybų rezultatus. Štai, pasigėrėkime: „Šalys stengsis vykdyti naujo dujotiekio statymo iš Rusijos į Kiniją per Mongolijos teritoriją projektavimo ir tyrimo darbus“. Tai yra, aštuonioliktaisiais pokalbių apie projektą metais šalys patvirtino, kad kalbėtis nenustos. Ir netgi, tikėtina, kalbėsis dažniau. Na, kalbėti — ne statyti.

Priežastis, šiaip jau, seniai suprantama. Rusijai reikia kur nors iškišti 20％ išgaunamų dujų, kurias ji taip džiugiai nustojo tiekti Europai. Kinijai daugiau dujų, nei jau dabar perka iš Rusijos, nereikia. Ir jau tikrai nereikia investuoti į dujotiekio tiesimą — draugai kinai pernelyg gerai žino rusiškų megaprojektų veikimo specifiką ir nesiruošia finansuoti naujų dvarų statymą Rubliovkoje ir Krasnaja Poliana. Iš principo, žinoma, vargu ar atsisakys pigių dujų, tačiau pigiau, „Gazprom“ jau tikriausiai negali: jis ir taip tapo nuostolingas pirmą kartą nuo 1999 metų, o juk dujotiekį dar nutiesti reikia. Ir su visais dividendais tų pačių dvarų pavidalu.

Iš esmės, būtent su tuo, kad nėra galimybės statyti brangiai ir su nauda sau asmeniškai, susiję ir tai, kad pačioje Rusijoje lig šiol plačiausiai paplitusia namų apšildymo priemone lieka malkos. Dažniausiai tai pateisinama tuo, kad nėra ekonomiškai tikslinga gazifikuoti išmirštančius kaimus. Tačiau, visų pirma, kad ir kaip tai juokingai šiuo metu skamba, be ekonominės prasmės, yra dar socialinė ir moralinė. Ir netgi, nepabijosiu šio žodžio, konstitucinė. Nes Konstitucijoje parašyta, kad visi žemės ištekliai priklauso tautai ir kai tai tautai aiškina, kad jam leidžiama rinkti krituolius, o štai dujos jam nepriklauso, nes nenaudinga valstybinei korporacijai, iš tiesų tai reiškia, kad tautai trukdoma naudotis jos nuosavybe**. O antra, dar reikia pažiūrėti prioritetus. Jei kalba apie trobelę taigoje — dujotiekį ten tiesti nėra prasmės. O jei tai išmirštantys kaimai tankiai apgyvendintame Rusijos centre, tai, gal todėl jie ir išmiršta, kad XXI amžiuje niekas nenori rinkti krituolių? O jei tuose kaimuose būtų dujos ir normalūs patogumai, tai, žiū, ir pasiliktų.

Na, neprisiriškime prie dujų klausimo. Pakalbėkime apie topinambus.

Kad žinotumėte —labai naudingi astrinių šeimos, saulėgrąžinių genties bulvinių saulėgrąžų stiebagumbiai.

Vėl gi, priežastis ir čia suprantama. Rusija vis labiau priklausoma nuo kiniškų prekių. Automobiliai — kiniški, elektronika — kiniška, apranga, avalynė, plataus vartojimo prekės — kiniškos. Neseniai perskaičiau madingos dizainerės įspūdžius iš Maskvoje vykusios interjero parodos. „Mergaitės, kokie kiniški liustrai! Beveik kaip itališki!“, — džiūgauja ji. Bala nematė. Bet juk ir visokie lustai raketoms irgi tiekiami iš Kinijos ar per Kiniją. O tai jau liustrai, o pasiekimai fronte.

Bet už viską reikia mokėti. O kiniški bankai pinigus priimti iš pirkėjų rusų atsisako. Kalbama, iki 80％ sandorių atmeta. Bijo antrinių sankcijų. Jie gi nenutuokia, kas yra tikras suverenitetas. O gal pernelyg gerai atsimena, kuo baigėsi lozungo „Rėmimais savo jėgomis“ įgyvendinimas. O papildomų dujų, kaip jau minėta, imti nenori. Ir ką daryti? Žinoma, galima mėginti kaip nors apsieiti prekyba nacionalinėmis valiutomis, galima sandorius atlikti per smulkius regioninius bankus, kuriems joks SWIFT ir amerikietiški finansų institutai ir šiaip nešviečia. Tačiau tokiu būdu aprūpintu viskuo kas būtina, tokios didelės šalies kaip Rusija neįmanoma. Štai ir tenka tarpusavio atsiskaitymams sugalvoti kažkokius priešpriešinius prekių srautus. Čia ne tik topinambus ir jautienos kremzles — čia bet ką parduosi.

Beje, apie pardavimą. Daug žemiau topinambų pasirašytų susitarimų sąraše Kremliaus svetainėje yra toks punktas: „Vieninga Bolshoy Ussuriysky (Hēixiāzi Dǎo) salos vystymo koncepcija“. Ši sala ypatinga tuo, kad dėl jos ginčijamasi jau daugybę dešimtmečių. Kinija laiko salą sava ir žemėlapiuose ją netgi žymi kaip ryčiausią savo šalies tašką. O Rusijoj sala — Chabarovsko miesto dalis. Jame netgi lig šiol gyvena apie keturis šimtus Rusijos piliečių. Ne, jokių užuominų nemėtau. Tiesiog kažkaip topinambais pakvipo. Sala, netgi jos dalis — juk tikriausiai brangiau, nei jautienos kremzlės?

Skaitydama oficialius ir oficiozinius pranešimus apie vizitą, imu įtarti, kad tokie mmm… nevienareikšmiai jo rezultatai, buvo nuspėjami. Bent jau vienos iš šalių. Todėl ir vizitas, nepaisant tokios įspūdingos rusų delegacijos sudėties, buvo neoficialus. Tai yra, šeimininkų kinų niekaip neįpareigojantis. Nes jie puikiai supranta: draugai rusai Kinijai pasiūlyti, bendrai, neturi ko. Gal tik žemės. Žemės — taip, Rusijoje kol kas daug.

Tatjana Rybakova
republic.ru

* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.
2023 metų spalio 13 d., Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA) priėmė rezoliuciją, pripažįstančią Rusijos Federacijos vadovą Vladimirą Putiną diktatoriumi.

** Str. 1.2. Žemės gelmės RF teritorijoje, įskaitant požeminę erdvę ir gelmėse esančios naudingos iškasenos, energiniai ar kitus resursai, yra valstybės nuosavybė“.

Verta skaityti! Verta skaityti! (3) Neverta skaityti! Neverta skaityti! (0) Reitingas (3)

Parengta pagal: Говяжий хрящик и топинамбур. Россия и Китай крепят экономическое сотрудничество. Но очень странным способом