Ar gali Ukraina priversti Rusiją taikytis?

Kaip žinia, po masinių Bučos civilių gyventojų žudynių, Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis ir jo vyriausybė paskelbė bet kokių tiesioginių derybų su agresoriumi moratoriumą. Iki pat dabar šio moratoriumo buvo laikomasi. Jeigu kontaktai ir buvo, tai tik per trečiuosius asmenis ir trečiąsias šalis. Tačiau laikas eina ir mes matome, kad šioje gelžbetoninėje pozicijoje vyksta pokyčiai. Kyivo kontaktus su Maskva neseniai patvirtino pats Zelenskis.

Susitikime su Vatikano valstybės sekretoriumi kardinolu Pietro Parolinu, Volodymyras Zelenskis pareiškė: „Tai pirmasis žingsnis kelyje į taiką… Mes visi suprantame, kad privalome šį kelią užbaigti kuo greičiau, kad neprarastume žmonių gyvybių“.

Truputį anksčiau duodamas interviu BBC Ukrainos prezidentas išsireiškė dar konkrečiau: „…mes galime užbaigti karštą karo stadiją. Mes galime pasistengti tai atlikti ligi šių metų galo“.

Kai kurie Rusijos opozicijos ekspertai ir žurnalistai jau ne pirmą dieną svarsto informaciją apie galimas derybas dėl ugnies nutraukimo Rusijos-Ukrainos kare. Tuo pat metu netgi tiesiog konstatuojančius kažkokius judesius šia kryptimi, jie vadina eilinės Putino dezinformacijos kompanijos dalyviais.

Pavyzdžiui, gerbiamas sociologas Igoris Eidmanas pokalbius šia tema vadina „slaptu žaidimu prieš Ukrainą“. Jo nuomone, jos tikslas yra pabandyti suskaldyti Ukrainos visuomenę ir jos elitą, taip susilpninant Ukrainą ir priverčiant ją kapituliuoti. Ekspertas įsitikinęs, kad būtent to dabar ir reikia Putinui, o ne kokių nors derybų ir kompromisų. „Pagrindinis Kremliaus tikslas — priversti Zelenskį … nusileisti ir prašyti paliaubų“, — rašo jis ir ragina netikėti Putinu.

Žinoma, Putinu tikėti negalima. Bet kokia jo sudaryta sutartis, verta ne daugiau, nei popierius, ant kurio ji surašyta. Prisiminkime 1994 metų Budapešto memorandumą, pagal kurį Rusija buvo Ukrainos teritorinio vientisumo garantu, mainais į šios branduolinį nusiginklavimą. Prisiminkime 1997 metų Draugystės, bendradarbiavimo ir partnerystės tarp RF ir Ukrainos sutartį, kurioje Maskva patvirtino savo įsipareigojimus gerbti Ukrainos teritorinį vientisumą. 2014 metai parodė, kad bet kokie Kremliaus įsipareigojimai ir tarptautiniai susitarimai grašio neverti. O pradėjęs Ukrainos sunaikinimo karą 2022 metais, Putinas galutinai išvedė Rusiją už bet kokių teisinių rėmų. Jis pats ir visas jo režimas dabar už šių rėmų.

Kitos nuomonės apie jį Vakaruose laikosi tik jo sąjungininkai ir vienminčiai, kaip Vengrijos ir Slovakijos premjerai Viktoras Orbanas ir Robertas Fico ar JAV eksprezidentas ir kandidatas į prezidentus Donaldas Trumpas. Beje, su pastaruoju ne viskas taip vienareikšmiška. Buvęs Didžiosios Britanijos premjeras Borisas Jonsonas savo skiltyje Daily Mail parašė:

„Šią savaitę pakalbėjęs su Donaldu Trumpu, labiau nei kada įsitikinau, kad jam pakaks jėgų ir drąsos viską ištaisyti, išgelbėti Ukrainą, atnešti taiką ir sustabdyti pražūtingą konflikto plitimą“

Čia pakartosiu tai, ką rašiau ankstesniame straipsnyje šia tema Republic ir apie ką kalbėjau dar pačioje šio karo pradžioje: aš įsitikinęs, kad Rusija daugiau, nei trijų metų tokio plataus masto karo neatlaikys.

Rusijos imperija, kuri buvo dvigubai didesnė už RF, pradėjo irti po dviejų su puse Pirmojo Pasaulinio karo metų. SSRS atlaikė ilgiau (apie ketverius metus), nes lyginant su Trečiuoju reichu, jos žmogiškasis resursas buvo beveik neribotas — baudžiaviniai valstiečiai kolchozuose sudarė absoliučią daugumą šalies gyventojų, o taip pat todėl, kad Vokietija kariavo keturiais frontais, SSRS vienu. Be to, SSRS masiškai gavo karinę ir materialinę pagalbą iš sąjungininkų pagal lendlizą.

Dabar lendlizas, kaip žinia, tiekiamas Ukrainai. Gi dabartinės Rusijos žmogiškieji resursai riboti. Atlikti masinę mobilizaciją Putinas bijo, nes ji gali sukelti nepageidaujamas jam pasekmes. Masinį nepasitenkinimą šalyje, maištus armijoje, eilinę masinės rusų emigracijos į užsienį bangą. Be to, mobilizaciją atlikti galima, tačiau kareivius dar reikia ir apmokyti, ir apginkluoti, o su šituo dabar Rusijoje kaip tik viskas blogiau. Vyti beginklius žmones prieš kulkosvaidžius, su lazdomis vietoje automatų, kaip tai darė Stalinas, dabar jau neįmanoma. Be to, šalyje jau dabar trūksta darbo rankų. Masinė mobilizacija į frontą paims paskutines.

Kalbant apie Ukrainos mobilizacinį potencialą, tai, naujausiais duomenimis, savo įskaitos įrašus čia savanoriškai atnaujino jau beveik 5 milijonai turinių kario prievolę.

Dar vienas svarbus Zelenskio pripažinimas interviu BBC:„Tai nereiškia, kad mūšiais reikia atkovoti visą teritoriją. Aš manau, kad tai galima pasiekti ir diplomatijos priemonėmis“.

Kitaip tariant, Ukrainos prezidentas suvokia, kad teritorinis kompromisas su agresoriumi įmanomas. Iš principo, čia irgi nieko naujo. Kai dar karo pradžioje jis kalbėjo, kad svarbiausia — žmonės, o ne žemė, kad svarbu išsaugoti Ukrainos valstybę, tai irgi reiškė, kad toks kompromisas įmanomas.

Tuo pačiu Zelenskis priduria ne sykį savo kartotą tezę apie tai, kad derėtis su RF reikia „iš stiprių pozicijų“. Dėl to jis dar kartą paragino Didžiosios Britanijos vyriausybę leisti naudoti jos raketas prieš karinius objektus Rusijos teritorijoje, neribojant nuotolio. „Mes tiesiog norime būti smūgiuoti į tą tašką, iš kurio jie šaudo į mus“, — pasakė jis.

Dar atkreipsime dėmesį į tai, kad Zelenskis neatmetė netgi tiesioginių derybų su Putinu kitame Taikos susitikime — tuo atveju, jei Rusija bus pasirengusi svarstyti Ukrainos ugnies nutraukimo planą.

„Ir jokio skirtumo, tai bus Putinas ar ne Putinas. Jei pasaulis susivienys su Ukraina, mes kalbėsime su tais, kas viską sprendžia Rusijoje“, — patikslino Ukrainos valstybės vadovas. Kas „viską sprendžia Rusijoje“, žinoma, niekam nėra paslaptis.

Būtų mažų mažiausiai keista nagrinėti šiuos Ukrainos prezidento žodžius kaip „Kremliaus dezinformacinės kampanijos“ ar antiukraineitiškų intrigų rezultatą. Juolab, kad mes suprantame, jog nei to, nei kita, Maskva, žinoma, nenustoja daryti.

Tame pat interviu BBC apie galimų susitarimų su RF sąlygas, Zelenskis sako: „Mums svarbūs žmonės. Tačiau tai nereiškia, kad rusams galima padovanoti 30％ mūsų žemės“. „Kas jums sakė, kad jie neis tolyn? Kas sakė, suveiks įšaldytas konfliktas? Jis jau buvo įšaldytas, tačiau jis (Putinas) žengė tolyn“.

Tačiau Putinas nori taikos. Ne todėl, kad įgavo proto ar tapo geresnis. Tiesiog jam baigiasi resursai šiam karui. Baigiasi tankai, šarvuoti transporteriai, pinigai. Kitaip tariant, prie galo artėja Rusijos ekonomikos tvirtumo atsargos.

Šį Putino siekį netiesiogiai patvirtina ir neseniai įvykęs RF gynybos ministro Andrejaus Belousovo skambutis Pentagono vadovui Lloydui Austinui. Ir, kaip specialiai pabrėžta, pokalbis įvyko Rusijos iniciatyva.

Dar vienas požymis, rodantis, kad Putinas norėtų sudaryti susitarimą su Ukraina, — liepos pradžioje Rusijoje publikuota „Levada-centro“ apklausa. Vienas iš jos klausimų skambėjo taip: „Norite kovos veiksmų pratęsimo, ar derybų?“. Tyrimo rezultatai rodo, kad derybų šalininkų RF gerokai daugiau, nei pageidaujančių dar pakariauti — atitinkamai 58％ prieš 37％. Susitarimo su Kyivu pasirašymo atveju, nepatenkintiems galima po nosim kyštelėti šios apklausos rezultatus: suprask, matote, liaudis to reikalavo — ir mes nusileidome dirbančiųjų pageidavimams…

Aiškėja Putino atliktas grynai civilio žmogaus, pagal profesiją ekonomisto, Andrejaus Belousovo paskyrimas į gynybos ministro postą: jo pirminė užduotis — militarizuotos Rusijos ekonomikos auditas. Reikėjo suskaičiuoti, ar ilgam užteks jos resursų. Tikėtina, šių skaičiavimų rezultatai viltingai nenuteikė.

Neįmanoma be galo svaidyti trilijonus rublių karo pakuron. Jie kada nors baigsis, kaip ima baigtis tankai, laivai ir lėktuvai.

Remiantis vien patvirtintais atvirais Nyderlandų tyrimų projekto Oryx duomenimis, UGP per daugiau, nei du karo metus sunaikino 3235 rusų tankus. Realus skaičius, The Economist vertinimu, gali būti gerokai didesnis. Ukrainos Generalinio štabo duomenimis, iki 2024 metų liepos 22 dienos Rusija prarado 8284 tankus. Ne geresnė situacija su lėktuvais. Rusija praranda daugiau kovos lėktuvų, nei gali pagaminti.

Viena iš stambiausių Rusijos įmonių, „Nornikel“ ketina perkelti savo gamybą į Kiniją. Ką tai reiškia? Pasaulinė patirtis rodo, kad anksčiau gamybos perkėlimas į besivystančias šalis kompanijoms labai smarkiai padidindavo pelną, nes ten darbo jėga kelis kartus pigesnė, nei metropolijoje. Tačiau Kinija jau nėra besivystanti šalis. Minimali ir netgi vidutinė alga KLR jau didesnė ar panaši, kaip RF. Tai reiškia, kad „Nornikel“ savo aktyvus ten perveda ne iš gero gyvenimo. Tai desperatiškas žingsnis.

Tuo tarpu Zelenskis sėkmingai pasikalbėjo su nauju Didžiosios Britanijos premjeru leiboristu Keiru Starmeriu, pasirašė su juo sutartį. Ne menkiau sėkmingai pasikalbėjo ir Lenkjos premjeru Donaldu Tusku, kuris pažadėjo perduoti jam Lenkijos F-16. Pasikalbėjo su Trumpu. Abu liko patenkinti pokalbiu.

Tuo pačiu, svarstydamas susitarimo su Putinu galimybes, Zelenskis pademonstravo ne tik jam būdingą dvasios stiprybę ir nepalenkiamumą, bet ir diplomato gebėjimus. Manau, jis puikiai suvokia, kad Rusijos diktatorius supranta tik jėgos kalbą. Ir galima neabejoti: savo prezidento vadovaujama Ukraina dabar šias jėgas kaupia ir pasistengs priversti Putiną taikai savo sąlygomis.

 

Bet kokiu atveju artimiausias pusmetis šiame kare bus lemiamas ir parodys, kiek savo žemės sugebės susigrąžinti UGP.

Tai priklausys ne tik nuo sąjungininkų Ukrainai tiekiamos ginkluotės kiekio ir kokybės, bet ir nuo Ukrainos karo vadų talento. Tačiau svarbiausia jau suprantama. Ukraina, ant savo pergalės aukuro dėdama sunkias aukas, išsaugojo savo valstybingumą ir nacionalinę nepriklausomybę. Artimiausią dešimtmetį kariniu atžvilgiu ji bus (o jau ir yra!) stipriausia Europos valstybe. Pasibaigus kovos veiksmams, Ukraina per kelis metus taps ES ir NATO nare. Pastarąjį teiginį vienareikšmiškai patvirtina neseniai vykusio Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos šalių vadovų susitikimo rezoliucija.

Blogiau kas kita. O būtent tai, kad, Vakarai, ką rodo nesenas Boriso Jonsono straipsnis Daily Mail, susitaikė su scenarijumi, kai naujasis Hitleris, XXI amžiuje pradėjęs siaubingą grobikišką karą Europoje, už savo nusikaltimus nebus nubaustas ir netgi liks valdžioje. Tačiau iš esmės šios problemos jokie Vakarai nė nesiruošė spręsti. Ją gali išspręsti tik patys rusai. Arba neišspręsti, o ir toliau tyliai irti po diktatoriaus padu iki pat jo mirties.

A. Želeninas
republic.ru

* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.
2023 metų spalio 13 d., Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA) priėmė rezoliuciją, pripažįstančią Rusijos Federacijos vadovą Vladimirą Putiną diktatoriumi.