Juokas ir neapykanta Kyjive. „Jeigu numestume Putiną* ir Medvedevą iš varpinės, kuris greičiau pasiektų žemę?“ (Video)

„Paliekame pasienyje su Ukraina ir toli nuo Kyjivo esantį Lenkijos miestą Peremi̇̀slį. Ukraina — didelė šalis. Bet turiu pasakyti, kad viskas gerai organizuota, gera miegamoji kupė, ukrainietiškos virtuvės reklama ant atviruko su dviem virėjais, kurie pavaišins mus vakariene. Noriu pasakyti, kad šalyje karo padėtis, bet panašu, kad viskas puikiai veikia, tikrai geriau, nei britiškas traukinys. Turiu omenyje, kad dabar geležinkelis — vienintelis būdas pasiekti Kyjivą. Ir nesvarbu, tu eilinis pilietis ar JAV prezidentas Joe Bidenas, kuris šiuo traukiniu važiavo. Borisas Johnsonas [buvęs Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas] važiavo šiuo traukiniu, o dabar juo važiuoju aš“. Taip prasideda dokumentinis filmas, kurį legendinis britų aktorius ir rašytojas Stephenas Fry'us prieš kelias dienas publikavo savoyoutube kanale. Pavadinimas neįmantrus: „Stephen Fry into Ukraine“.

Kyjive praėjusių metų rugsėjį jis lankėsi, pakviestas Olenos Zelenskos, Ukrainos sostinėje surengusios pirmųjų ledi ir džentelmenų susitikimą, skirtą psichikos sveikatai karo metu. Fry buvo parinktas susitikimo moderatoriumi, kuo jis džiaugėsi iš anksto visuose interviu. Stephenas Fry'us bendrai labai nuoširdus ir dažnai besidžiaugiantis žmogus,, dažnai vadinamas nacionalines Britanijos vertybe.

Praėjus vos porai dienų nuo sugrįžimo iš kelionės Fry'us pasirodė vienoje iš aukščiausią reitingą turinčių Britanijos televizijos programų, kur britų auditorijai papasakojo apie tai, koks karas sunkus ir Ukrainos karių, ir civilių gyventojų psichikai, kiek pastangų pareikalaus šių neregimų žaizdų gydymas. Pasakojo apie rusų aviacijos antskrydžius, apie tai, kaip praleido naktį slėptuvėje, apie tai, kaip žmonės stengiasi gyventi normaliai (jo viešbučio slėptuvėje nuo bombų buvo netgi kavos automatai), ir kaip ukrainiečiai semiasi jėgos iš neapykantos rusų agresoriams. Apie tai ir apie daug ką kita — filmas, dabar pasirodęs Stepheno kanale.

Ukrainoje jam, kaip ir daugeliui pirmą kartą apsilankiusių šalyje, yra kuo stebėtis. Kartais būna netgi nejauku — daug kam Ukraina rodosi kaip atsilikusi šalis Europos pakraštyje, o dabar dar ir stipriai pažeista karo, o čia žiū — daug kas europietiško lygio. Tai yra, važiavome į griuvėsius, o patekome į išsivysčiusią valstybę. Beje, iš visos Ukrainos svečiams daugiausiai rodomas Kyjivo centras, kuris išties įspūdingas.

Fry'us pasirinko pasikalbėti su keliais žmonėmis. Tai grįžę iš fronto jauni vaikinai — vienas su amputuota koja, kitam ranka amputuojama tiesiog filmavimo metu. Tai bataliono „Azov“ Mariupolio gynėjai iš rusų nelaisvės. Tai fronte žuvusio aktoriaus nuotaka, tai dailininkai, tai fronte dingusių giminaičiai, tai, galiausiai, Olena ir Volodymyras Zelenskiai. Fry'ui kiekvienas pokalbis — atradimas. Jis užduoda paprastus ir kartais naivius klausimus, stengdamasis įsivaizduoti ir pačiam sau paaiškinti, kaip tai įmanoma ХХI amžiuje Europos centre. Beveik kiekvienam pašnekovui gale jis užduoda vieną ir tą patį paprastutį klausimą: „Jūs sugebėsite kada nors atleisti rusams?“ — ir kaskart išgirsta vieną ir tą patį užtikrintą atsakymą: „Ne“.

Tai trumpas — vos 45 minučių — filmas. Veikiau netgi ne filmas — tai labiau reportažas, videoataskaita tiems, kas temos nežino. Meniškų triukų — nulis, įprastos puikios vaidybos — nulis, scenarijau — irgi nulis. Tačiau tuo Stepheno Fry'aus darbas ir įdomus, kaip dažnai būna įdomus talentingo neabejingo žmogaus naujas skausmingas potyris, netikėtai pakeitusio mūzą į patrankas.

„Kai kalba patrankos — mūzos tyli“. Niekuomet nepatiko šis išsireiškimas. Visų pirma, tai Marko Tulijaus Cicerono neva pasakytos frazės „𝐼𝑛𝑡𝑒𝑟 𝑎𝑟𝑚𝑎 𝑠𝑖𝑙𝑒𝑛𝑡 𝑙𝑒𝑔𝑒𝑠“ — „Kai žvanga ginklai — įstatymai tyli“, tai yra, karo metu ne visada pavyksta laikytis įstatymų, o antra, mūzos — bendrai šnekios, tikroms mūzoms nesvarbu — karas ar ne karas, jos iš principo tylėti nemoka. Ir tik tie, kas tų pačių mūzų akyse neregėjo ir negirdėjo, gali tikinti, kad mūzos nutyla griaudint patrankoms. Tiesa, diktatūroje kai kurios mūzos netyli, o kartais tylutėliai ir bailiai mekena. Tai tiksliai apie mūsų, rusiškas mūzas: „Kai kalba patrankos — mūzos mykia“.

Kitas reikalas, kad patrankų griausmas keičia mūsų kalbą. Štai Stephenas Fry'us, aktorius, režisierius, televizijos žvaigždė, rašytojas, eruditas, nacijos garbė sugriebė savo mūzą už apykaklės ir nuvežė ją į kariaujantį Kyjivą, o paskui sukūrė visai ne jo mastelio filmą — paprastutį, moksleivišką, „Kaip aš praleidau vasarą“ stiliumi. Tačiau taip savo mūzai nurodė jis pats. Nes suprato, kad būtent to dabar reikia ir jam, ir jo šaliai. Jo mūza pakeitė plevenantį apdangalą į reporterio kamerą ir kuo įdėmiausiai fiksavo viską, kas domino Fry'ų.

Ir būtent apie tai atkakliai mąstosi, žiūrint filmą, — apie kitką mes viską žinome. Ir apie ukrainiečių neapykantą rusams, ir apie jų pasirengimą ginti savo šalį iki paskutinių jėgų, ir apie slėptuves nuo bombų. Jeigu tik kitų meno žmonių mūzos būtų tokios pat neabejingos, kaip Fry'aus mūzos! Atrodo, tai būtų nuostabus antikarinis flešmobas, jei garsūs žmonės (ne politikai — šie ir taip važinėja į į Ukrainą) — aktoriai, režisieriai, muzikantai — važiuotų į Ukrainą ir paskui, kaip Stephenas Fry'us,pasakotų savo žiūrovams apie tai, ką ten išvydo.

Juk pas mus tokia stipri pieteto prieš įžymybes tradicija! Žmogus nesudėdamas rankų triūsia prieš kamerą, o jo vis klausinėja apie politiką, dar ir gaudydami kiekvieną žodį, o paskui visos agentūros juos cituoja. Štai jiems vertėtų nuvykti iki Kyjivo, ir pasikalbėti su žmonėmis, kaip tai padarė Fry'us, ir dar paskui savo filmus-reportažus paskelbti. O tai mėsos kalnas Stevenas Seagalas į Maskvą važinėja kaip į darbą ir paskui žymi teritoriją aplink save ditirambais Putinui, o sąmonės neatgaunantis Gérard Depardieu dar neseniai sukinėjosi Rusijoje — na, tad kodėl kam solidesniam nepasivaikščioti po Kyjivą? Holivudo žvaigždės turi daugybę gerbėjų tarp zetnikų — tegu pažiūri. Kai kas spjaus — „Visai jau Clooney (Schwarzenegger, Tarantino, De Niro, Al Pacino) iš proto išsikraustė, banderininkams parsidavė“, — o kai kas įsiklausys. Juk daugeliui atrodo, kad kuo žinomesnis — tuo protingesnis.

Putinas ir kompanija tuo puikiausiai naudojasi. Didžiosios daugumos Rusijos kultūros veikėjų mykiančios mūzos susiliejo į chorą, gebantį peršaukti bet kokį sveiką protą, o atsvaros joms nėra. Nors ir galėtų būti. Mums atrodo, kad visas pasaulis tik ir galvoja apie karą Ukrainoje. Tačiau dauguma pasaulio gyventojų jei ir girdėjo, tai žinoti nenori — savų bėdų gana. Ir kas, jei ne mylimos žvaigždės, parodys ir įrodys, kad karas Ukrainoje — ir jų rūpestis. Ir tai būtų puiki laikina pamaina įprastoms mūzoms — Tepsichorės, Kaliopės, Melpomenės… Vėliau tai būtų neįkainojami garsiausių pasaulio žmonių liudijimai, netgi turint omenyje jau dabar esamas kronikas ir liudijimus.

Iš esmės Stephenas Fry'us durtuvui prilygino plunksną, pajungdamas savo talentą ne tik menui, bet ir taikai. Gaila, kad tokių kaip jis, beviltiškai mažai.

P．S． Ir, žinoma, žiūrėdamas Fry'aus reportažą vis prisimeni, kad karjerą pramogų versle jis pradėjo nuo komedijos — kaip, beje, ir Ukrainos prezidentas. Kartais, kalbėdamas su savo filmo herojais, Stephenas negali sulaikyti ašarų, tačiau kartais ir juokiasi iš jų pokštų. Veteranų kompanijoje jis pasakoja apie karinės ligoninės pacientą amputuota koja, kuris prie protezo pritaisė JBL kolonėlę — ir paklaustas, kodėl, atsako „Nes galiu!“. O su Zelenskiu jie drauge juokiasi iš anekdoto, kurį Fry'ui papasakojo populiariame stand-up klube: „Jeigu Putiną ir Medvedevą numestume nuo varpinės, katras greičiau pasiektų žemę? Teisingas atsakymas: na, koks, nachren, skirtumas!“. Pats Fry'us tame klube arčiau filmo finalo, sako trumpą kalbą apie išlaisvinančią humoro jėgą.

Ir taip, tas humoras dažniausiai — juodas. Tačiau kitokiam laikas kol kas neatėjo.

republic.ru

* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.
2023 metų spalio 13 d., Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA) priėmė rezoliuciją, pripažįstančią Rusijos Federacijos vadovą Vladimirą Putiną diktatoriumi.