Žodžio laisvė tšk

Šios beveik dvi paros buvo kupinos spėlionių ir ginčų  — ir kai Prancūzijos teisėsauga pranešė pirmas bylos, dėl kurios sulaikytas Durovas, detales, socialiniuose tinkluose jau buvo susiklostęs konsensusas: tai žodžio laisvės byla.

O tada ir paaiškėjo, kad niekas su niekuo nesutaria pagrindiniu klausimu: o kas gi laikytina žodžio laisve ir ar ši laisvė turi ribas. Apie šį nesusipratimą — šiandienis laiškas.

Žodžio laisvė

Į Pavelo Durovo sulaikymą Paryžiaus oro uoste ir provalstybiniai kanalai ir dalis opozicionierių sureagavo stulbinamai vieningai, vadindami jį pasikėsinimu į žodžio laisvę. Jų motyvacija suprantama: Telegram yra vos ne vienintelė platforma, kur rusakalbei auditorijai yra prieiga prie politinio turinio be sulėtinimo, be sankcijų — ir netgi beveik be blokavimo.

Panašią funkciją Telegram atlieka ir daugelyje Artimųjų Rytų, Pietų ir Pietryčių Azijos šalių. Vakarų Europa (ir, konkrečiai, Prancūzija) — visai kitas reikalas: ten ši platforma asocijuojasi su prekyba narkotikais, pornografijos (taip pat ir vaikų) platinimu ir piratavimu. Be to, Telegram bendravimui naudoja teroristai ir pogromų organizatoriai (štai keli to pavyzdžiai: vienas, du, trys, keturi).

Anksčiau Telegram nenoriai bendravo su nacionaline valdžia. Tarkime, 2022 metų pradžioje, kad sulauktų jo reakcijos, Vokietijos teisėsaugai tekdavo pradėti prieš aikštelę nukreiptus tyrimus. Tuomet TG buvo įtariamas pažeidęs nacionalinį turinio moderavimo įstatymą.

Europoje visai neseniai pradėjo veikti galutinė Skaitmeninių paslaugų įstatymo (Digital Services Act) versija — ir dabar moderacijos klausimais aikštelės orientuojasi į jį. Tačiau Telegram atstovai sako, kad laikosi visų ten išvardintų nurodymų: piratinis turinys blokuojamas (nors ir ne itin operatyviai), be to, naudotojams Europoje neprieinami tokie kanalai, kaip RT, kurie uždrausti ES teritorijoje.

O ir Eurokomisijoje pareiškė, kad situacija su Telegram įkūrėju Pavelu Durovu su šiuo įstatymu nėra susijusi. Tyrimas vykdomas, remiantis Prancūzijos įstatymais, konkrečiai, susijusiais su atsisakymu bendradarbiauti su vietos policija.

Tačiau į šią situaciją galima pažvelgti ir kitaip: argi aikštelės savininkas privalo užsiimti policijos darbu, neturėdamas policijos įgaliojimų? Jeigu taip, tuomet prisidengdama „atsargumu“, platforma gali nekontroliuojama šalinti ne tik nusikalstamą, o ir iš viso bet kokį turinį. Negana to, tai jau vyksta (štai pora pavyzdžių: vienas, du).

Arba štai dar vienas argumentas: net jeigu moderacija būtų vykdoma išimtinai tik po valstybinių organų kreipimosi, kaip galima būti tikram, kad valdžia kovos tik su nusikaltimais? Tarkime, ta pati Rusija siekia gauti prieigą prie interneto aikštelių (tarp kurių ir Telegram) argumentuodama tai būtent kova su terorizmu. Tačiau galiausiai kontrolė, o stebukle, virto politinės cenzūros instrumentu.

Pasitikėjimas valstybiniais cenzoriais mąžta net ir demokratinėse šalyse. Cenzūros instrumentus pavojinga suteikti net „geriems vaikinams“: tarp jų būtinai atsiras „blogas“.

1996 metais būtent šiais argumentais vadovavosi valdžia JAV, priimdama vadinamąjį Komunikacijų padorumo aktą. Jame kova su nusikaltimais tinkle traktuojama visiškai kitaip, nei Europoje. Šio dokumento 230-oje skiltyje teigiama, kad joks paslaugų tiekėjas neatsako už kitų asmenų jo aikštelėje publikuojamą turinį. Tiesiog todėl, kad antraip kyla pernelyg didelė grėsmė kyla žodžio laisvei, ginamai JAV Konstitucijos Pirmąja pataisa.

Tarp kitko, ir šios aikštelių laisvės kartais ginčijamos.

O kas yra žodžio laisvė?

Tai yra abstraktus ir itin neapibrėžtas politinis idealas. Jį sunku išreikšti sausa įstatymų ir juridinių sampratų kalba, kurių laikymąsi stebėtų konkretūs žmonės.

Padėties nepalengvina ir tai, kad žodžio laisvę — kitaip nei, tarkime, susirinkimų laisvę — sudėtinga išmatuoti objektyviai, ji interpretuojama labai skirtingai. Todėl būna sunku nubrėžti liniją tarp žodžio laisvės kaip politinio ar net moralinio idealo ir žodžio laisvės kaip juridinės normos. O be to, juridinė norma — tai visada leistinumo ribos, tai yra ribojimas.

Dabartinėje teisinėje ir politinės filosofijoje galioja liberalus konsensusas: kiekvienas žmogus turi prigimtinę ir neatimamą laisvo pasisakymo teisę. Toks principas įtvirtintas tarptautinėje teisėje — ir taikomas visai žmonijai.

Ginčai apie tai, kaip šį principą suprasti, nenutyla lig šiol. Daugybė mokslo darbų ir filosofinių traktatų apie žodžio laisvę publikuojama ja ne vieną šimtmetį, ir srautas nesenka.

Liberalaus konsensuso gynėjai svarsto taip (vienas, du, trys). Mes patys turime teisę spręsti, kaip mums rengtis, su kuo draugauti, ką ruošti vakarienei ir taip toliau. Kam reikalingas išorinis arbitras, o dar ir turintis smurto panaudojimo monopolija, kuris už mus sprendžia, kokias nuomones ir idėjas turime teisę tyrinėti ir platinti? Tai prieštarauja kiekvieno žmogaus autonomiškumo idėjai, kuria grindžiama šiuolaikinė pilietinių teisių ir laisvių koncepcija.

Už akademinio pasaulio ir tarptautinės diplomatijos ribų liberalus konsensusas neretai interpretuojamas taip, kad žodžio laisvės teisė absoliuti, tai yra, taikoma bet kokiam pasisakymui. Tačiau tarp tyrinėtojų, politikos filosofų, teisėsaugininkų ir aktyvistų taip galvoja vienetai. Dauguma jų sutaria, kad laisvės apribojimai neišvengiami, o kartais ir būtini. Pagrindinis klausimas — kokie ir kokia forma.

Atsakant į jį, kyla daugybę sunkumų, ir štai tik vienas iš jų. Žodžio laisvė neegzistuoja vakuume, ji sąveikauja su kitomis teisėmis ir laisvėmis. Kartais tarp jų kyla konfliktas. Tarkime, teroristinės grėsmės atveju žmonių teisė į laisvę ir saugumą nusveria laisvo pasisakymo teisę. Tarp kitko, kai kurie politikos filosofai ir juristai siūlo tokias situacijas vertinti ne kaip apribojimus, o kaip savotišką teisių balansavimą.

Skaitmeninė žodžio laisvė — ypač mesendžeriuose ar socialiniuose tinkluose — dar sudėtingesnė tema. Juristams, tyrinėtojams, filosofams ir politikams teks nuspręsti, ar interneto platformos turi teisę reguliuoti savo naudotojų žodžio laisvę (ir ar privalo?). Ar platformos priklauso moderuoti turinį (ir kokį? ir kaip?). Ar mums visgi derėtų perkelti šį darbą valstybei?

Labiausiai paplitusi juridinė nuomonė skamba taip: mesendžeriai ir socialiniai tinklai — privačių kompanijų produktai, jos gali pačios spręsti, kokie naudotojų pasisakymai leistini, o kokie – ne. Juristai dažnai pateikia analogiją su medija. Kaip žiniasklaida pati sprendžia, kokių ekspertų nuomonę publikuoti, taip ir mesendžeriai ir socialiniai tinklai gali formuluoti nuosavas elgesio taisykles.

Tačiau egzistuoja alternatyvus (ir radikalesnis) filosofinis požiūris. Remiantis juo, interneto platformos — tokia pati vieša vieta, kaip miesto aikštė, metro vagonas ar biblioteka. Ir santykinai viešų pasisakymų taisyklės ten veikia tokios pačios, kaip ir ne tinkle. O tai reiškia, neleistinas ekstremizmas, smurto skatinimas ir aiški nepagarba aplinkiniams.

Vis daugiau kalbama ir apie interneto platformų atsakomybę už jų rekomendavimo algoritmus. Jie dažnai sukelia naudotojų radikalizavimą jau ir ne tinkle. Todėl, jeigu mesendžeriai ir socialiniai tinklai nemoderuoja nusikaltimus skatinančių savo algoritmų, jų kūrėjai — kai kurių manymu — atsakingi už tai kaip bendrininkai.

Kol kas tokia nuomonė dar nėra vieninga, tačiau į ją savo skaidrumo ir atsakingumo reikalavimus interneto platformoms to paties Digital Services Act ar britiško Online Safety Act įstatymų kūrėjai jau orientuoja.

Tai žodžio laisvė būna skirtinga?

Žinoma. Žodžio laisvė paprasta tik kaip abstrakti idėja. Žodžio laisvės koncepcijos tarpusavyje konkuruoja. Tačiau dažniau laimi ne geresnės, o tos, kurių užnugaryje stovi valstybinis prievartos aparatas.

Tačiau, tikėtina, taip bus ne visada: visuomenės keičiasi. Pavyzdžiui, amerikietis teisininkas Timas Wu mano, kad daugelyje šalių šiuolaikiniais įstatymais įtvirtintas žodžio laisvės įsivaizdavimas tiesiog paseno.

Tradicinės idėjos remiasi Johno Locke'o, Voltero, Jameso Madisono, Johno Stuarto Millio ir kitų liberalių XVIII—XIX amžių mąstytojų darbais. Visi jie gyveno informacijos deficito sąlygomis. Ginčytinas idėjas iškeliančių ir jas svarstančių žmonių buvo nelabai daug. Vaizdo pernelyg neiškreips teiginys, kad tuo metu visi skaitė visus.

Logiška, kad visi tie žmonės bet kokius laisvo idėjų cirkuliavimo suvaržymus laikė pagrindinėmis progreso ir tiesos paieškų kliūtimis. Pavyzdžiui, tas pats Millis tvirtino, kad bet kokia idėja, kad ir kokia netašyta ir įžeidžianti kam bepasirodytų, nusipelno būti išsakyta ir aptarta, nes tik atvira diskusija ji gali būti patvirtinta ar paneigta.

Šiuolaikinis pasaulis surėdytas iš esmės kitaip. Mes gyvename ne informacijos deficito sąlygomis. Atvirkščiai – informacijos pernelyg daug ir joks žmogus, tegul ir šimtąkart genijus, fiziškai negali įsisavinti ir įvertinti visos išsakomų idėjų įvairovės. Kaip viename skaitmeninės žodžio laisvės bylos teismo posėdyje juokais paklausė vienas amerikiečių teisėjas:

„Jeigu YouTube būtų laikraštis, kiek jis svertų?“

Informacijos deficitą pakeitė dėmesio deficitas. Todėl, tęsia Wu, pagrindinis progreso ir tiesos priešas šiuolaikiniame pasaulyje — ne cenzūra (nors valstybinė, nors komercinė), o manipuliavimas informacija: fludas, trolinimas ir panašiai.

Leiskime sau tokią analogiją. Ekonomistai nuo senų laikų žino vadinamąjį Greshamo dėsnį: geriausiu pinigus (tai yra kuriais pasitikima labiausiai) iš apyvartos išstumia blogiausi.

Įsivaizduokite, kad kokioje nors šalyje nacionalinė valiuta patiria stiprią infliaciją ir vyriausybė,siekdama stabilizuoti pinigų apyvartą, leidžia laisvą dolerių apyvartą. Kasdieniams pirkiniams žmonės stengsis leisti vietiniu pinigus, nes yra įsitikinę, kad ilgainiui šie nuvertės. Gi doleriai, kuriais žmonės pasitiki labiau, nusės santaupose ir iš apyvartos greitai išnyks.

Nobelio premijos ekonomikos srityje laureatas Robertas Mundellas mano, kad Greshamo dėsnis galioja toli už ekonomikos ribų: „Blogiausi politikai išstumia geriausius, pigūs pliurpalai išstumia gerus pokalbius, bloga teorija išstumia gerą, pigios dovanos išstumia brangias, blogas maistas išstumia gerą — ir taip toliau ad infinitum“.

Jei giliamintiškas politinės filosofijos straipsnis ir pornografinis vaizdo klipas vienodai lengvai prienami ir atima tiek pat dėmesio, giliamintiškojo straipsnio šansai itin menki.

Ar tai reiškia, kad pornografiją, geltonąją spaudą, populizmą ir kitą „blogesnę“ kalbą būtina uždrausti ar apriboti? Nebūtinai. Tačiau gero atsakymo į klausimą, ką su jais daryti, neturi niekas.

Kol kas viena žodžio laisvė visiems neegzistuoja. Egzistuoja tik skirtingi jos realizavimo būdai — ir skirtingi apribojimai.

Pavelas Durovas ar, atarkime Elonas Muskas turi pinigų ir techninius pajėgumus — ir jais jie apsirūpina laisvę. Valstybės laisvių — ar, dažniau, žodžio laisvės apribojimų sargyboje — stovi prievartos aparatas. Susidūrimai neišvengiami. Ir bent jau kol kas atrodo, kad valstybės stipresnės.

Tačiau, kokia iš tiesų turėtų būti tikra žodžio laisvė, manytina neįsivaizduoja nei Prancūzijos valdžia, nei Pavelas Durovas.

Netikėtas šio laiško ruošimo atradimas

2010 metais JAV valstybei pirmą kartą pavyko „nulaužti“ Konstitucijos Pirmosios pataisos garantuojamą žodžio laisvės apsaugą.

Amerikietiška nekomercinė organizacija Humanitarian Law Project norėjo konsultuoti Turkijos „Kurdistano darbo“ partiją ir Šri Lankos sukilėlių judėjimą „Tamil-Ilamo išlaisvinimo tigrai“ iš Šri Lankos. Teisėsaugininkai siekė išmokyti juos spręsti konfliktus be ginklų. Tačiau JAV abu šie judėjimai pripažinti teroristiniais — ir valdžia iniciatyvą palaikė iniciatyvą neteisėta pagalba nusikaltėliams.

Byla pasiekė Aukščiausiąjį teismą: teisių gynėjai skelbė, kad ginkluotis niekam nepadeda (netgi atvirkščiai), o jų teisę rengti taikias konsultacijas garantuoja žodžio laisvė. Tačiau teismas nepaskelbė sprendimo jų naudai ir nusprendė konsultacijas traktuoti kaip „ekspertinę nuomonę“, kurią teroristams tiekti draudžiama.

https://us10.campaign-archive.com