„Tai – juokinga. Ir Putinas patikėjo“

„Anksčiau buvo labai lengva būti „patriotu“, nereikėjo kęsti asmeninių nepatogumų“, – rašo Abbasas Galliamovas. Dabar paaiškėja, kad „patriotizmas“ turi kainą – ir kuo toliau, tuo ji aukštesnė. Čia rusai pradeda krapštyti galvas.

Čia turime būti sąžiningi: rusai dažniausiai yra ciniška visuomenė. Jie įpratę išgyventi, o išgyventi reiškia prisitaikyti prie aplinkybių. Idealams čia nėra vietos.

Pakartosiu ne kartą užduotą klausimą: kur dingo tos minios Georgijaus juostelėmis pasidabinusių „patriotų“, kurie kasmet gegužės 9 d. skubėdavo Rusijos miestų gatvėmis, gąsdindami praeivius su šūksniais „galime tai padaryti dar kartą“? Kai tik atėjo metas, jie iškart ištirpo ir nenorėjo nieko kartoti.

V. Putinas mėgsta skųstis, kad jį apleido Vakarai, tačiau griežtai tariant, jį apleido jo paties socialinė bazė. Žiūrėdamas į šiuos savo piliečius, jis pagalvojo: „Galime kovoti, žiūrėk, kokia pas mane patriotų armija“. Jis pradėjo karą, bet patriotai pasirodė netikri. Kas tai, jei ne apgavystė? Manau, kad V. Putinui retkarčiais kyla tokių minčių.

Apskritai tai yra siaubingai juokinga: tikėti pačių sukurta klastote apie kažkokį precedento neturintį rusų „patriotizmą“. Neatsimenu kas, bet jis labai tiksliai pasakė, kad propaganda nuo visų kitų žmonijos gaminamų produktų skiriasi tuo, kad anksčiau ar vėliau pats gamintojas pradeda ją vartoti.