„Įsakė ištrinti ir atėmė prieigą.“ Smūginė reakcija. Kas nutiko

Leidykla „Vyvat“ išleido buvusios Ukrainos ginkluotųjų pajėgų centrinio komiteto patarėjos strateginės komunikacijos klausimais Liudmilos Dolgonovskos knygą apie Zalužną – „Geležinis generolas. Žmoniškumo pamokos“.

Tai jo biografija, kurioje akcentuojamas laikotarpis iki plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą ir pirmasis „didžiojo karo“ etapas. Autorė prideda atspalvių ir savo buvusio viršininko asmenybei, jo įvaizdis tuo pačiu pasirodė itin komplimentinis.

Tiesa, Dolgonovska tai pripažįsta, bet mano, kad tai leistina.

„Neslepiu, kad mano požiūris nėra objektyvus. Rašiau šią knygą ne žurnalisto ar tyrinėtojo, o įvykių liudininko, dirbusio kartu su generolu, požiūriu. Toks mano požiūris, tokiomis akimis žiūriu į generolą, kupinomis dėkingumo, pagarbos ir susižavėjimo“, – sakė ji BBC Ukrainos redakcijai.

Daugelio laukiama tema – sunkūs vyriausiojo kariuomenės vado Zalužno santykiai su civiline valdžia – taip pat yra knygoje. Generolo nesutarimai su prezidentūra, tam tikru laipsniu išprovokuotas prezidentūros pavydas dėl Zalužno populiarumo šuolio išlaisvinus didelę Ukrainos dalį, tapo jo atsistatydinimo priežastimi.

Tačiau, sprendžiant iš knygos, trintis prasidėjo dar anksčiau.

Dolgonovska rašė, kad tam tikras „prezidentūros pareigūnas“ 2021 metais pareikalavo paskelbti „politizuotą, emocingą ir įžeidžiantį“ pareiškimą, skirtą tuometiniam parlamento pirmininkui Dmytro Razumkovui, su kuriuo tuo metu aršiai konfliktavo prezidentas Volodymyras Zelenskis. Bet Zalužnas to nepadarė.

Knygoje taip pat rašoma, kad Rusijos invazijos išvakarėse Zalužnas reikalavo įvesti karo padėtį ir visuotinę mobilizaciją. Tačiau Bankova (gatvė, kurioje įsikūręs Ukrainos prezidento biuras – red.) atsisakė, teikdama, kad tai sukels paniką šalyje. Priminsime, kad daug kas tai tvirtina prieš Zelenskį, primindami gausius jo pareiškimus 2022 metų pradžioje, kad jokios invazijos nebus.

„Teisingi politiniai sprendimai buvo priimti tik 2022 m. vasario mėn. Ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl rusai sugebėjo užgrobti dalį teritorijų“, – rašoma knygoje.

Netrukus po plataus masto karo pradžios, kai Kyjivo sritis buvo išlaisvinta, prezidentūra pradėjo aktyviai kištis į kovos planavimą, rašoma knygoje.

Knygoje taip pat rašoma, kad kariuomenė nebuvo tokia optimistiškai nusiteikusi dėl Chersono išvadavimo, laikė tai „daline sėkme“ (prisiminkime, kad tuomet Rusijos armija sustiprėjo kairiajame Dniepro krante ir sugebėjo dešinįjį krantą palikti be aukų).

Taip pat iš knygos matyti, kad Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadovybė buvo linkusi galvoti apie pasitraukimą iš Bachmuto daug anksčiau, vengdama nereikalingų aukų. Vakarų žiniasklaida taip pat anksčiau skelbė, kad Zalužnas ir Zelenskis skirtingai vertina Bachmuto išlaikymą.

„Pagal tai, kas buvo parašyta knygoje, kariškiai dirbo savo darbą, o politikai kišosi. Tai mes iš tikrųjų perskaitome. Tai aiškus pasakojimas, kad Bankovos avantiūrizmas privedė prie tokių nuostolių – teritorinių, žmogiškųjų ir pan., kuriuos dabar sunku kompensuoti. Bet jei kariškiai – turima omenyje Zalužnas – nebūtų įsikišęs, tai šiandien, pasirodo, rezultatas būtų buvęs kitoks“, – komentuoja politologas Andrejus Zolotarevas.

Kaip aiškina Dolgonovska, politinis spaudimas Zalužnui stiprėjo vis labiau. Žurnalistams, net iš pasaulinės žiniasklaidos, buvo labai sunku priversti jį sutikti duoti interviu, net pareiškimus vyriausiasis kariuomenės vadas retai darydavo, nors to reikalavo „laikas, visuomenė ir aplinkybės“.

„Antra generolo Zalužno viešo tylėjimo priežastis – prezidento aplinkos pavydas dėl jo populiarumo... Kad būtų išvengta tolesnių pretenzijų dėl „per didelio“ informacinio buvimo ir įtampos santykiuose su Zelenskiu, Zalužnas mieliau sakydavo „ne“ kiekvienam žurnalisto prašymui duoti interviu, rašoma knygoje.

Beje, apie kitą reikšmingą momentą Dolgonovska jau pasakojo interviu „YouTube“ projektui „Yra klausimas“.

Tvarkydama vyriausiojo komiteto socialinių tinklų puslapius, ji kažkaip paskelbė Zalužno vardu padėką tam tikram „savanorių fondui“, kuris yra „susijęs su ankstesniu Ukrainos prezidentu“ (tikriausiai su Petro Porošenka).

„Akivaizdu, kad dabartinio prezidento pareigomis buvo tam tikras politinis nepasitenkinimas, o tai savo ruožtu paveikė Zalužną“, – sakė Dolgonovska.

Anot jos, Zalužnas „labai griežtai“ įsakė ištrinti pranešimą ir atėmė prieigą prie savo išteklių. Tokia Zalužno reakcija nestebina, nes Bankova su Porošenka palaiko atvirai priešiškus santykius.

Tačiau visos šios atsargumo priemonės neišgelbėjo jo nuo atleidimo, nors paskutinis lašas tikriausiai buvo Zalužno rubrika „The Economist“, kurioje jis kalbėjo apie „aklavietę“ fronte. Dėl to supykdė Bankovą, kuri bandė išlaikyti gyventojų ir sąjungininkų optimistiškumą.

Tačiau knygoje neaprašomi įvykiai po 2023 m. kovo mėn. Formali priežastis: būtent tada Dolgonovska atsistatydino (ir, kaip teigiama, dėl spaudimo Zalužnui).