„Rusijos dar niekas neįveikė. Na, prisiminkime istoriją“

Putinas yra šiuolaikinis Napoleonas, o gal net Hitleris. Ir jis baigs savo gyvenimą kaip Hitleris, jei iš nevilties panaudos branduolinį ginklą. O Šrioderio, Trumpo ir Karpiankovo ​​žodžiai kalba daugiau apie juos pačius, rašo Rusijos istorikas Nikolajus Bugajus.

„Patariu visiems, kurie tiki šia pergale prieš Rusiją, pažvelgti į istorijos knygas“, – „Welt“ cituoja buvusį Vokietijos kanclerį Šrioderį.

Šrioderis priminė, kad nei Napoleonui, nei Hitleriui nepavyko iškovoti pergalės prieš Rusiją. Trumpas šiuos žodžius pasakė anksčiau. Tačiau abu pamiršta pridurti, kad Napoleonas ir Hitleris bandė užvaldyti Rusiją – ir ne tik Rusiją. Ir kad Rusija prieš juos kovojo ne viena, o su sąjungininkais. Tuo tarpu karas prieš Ukrainą yra agresyvus, imperialistinis, ne Ukraina nori užgrobti Rusiją, o atvirkščiai. Ir Rusija per savo istoriją pralaimėjo nemažai tokių karų. Čia yra dalinis sąrašas, rašo Bugajus.

Rusija daugeliu savo istorijos etapų vykdė agresyvią politiką, stengdamasi plėsti savo sienas. Be to, tarp šių karų, anot poeto Aleksandro Tvardovskio, buvo nemažai „negarsių“ (kalbėta apie 1939–1940 m. Sovietų ir Suomijos karą), kurie istorijos vadovėliuose arba visai nebuvo minimi, arba buvo paminėti keliais žodžiais.

Kaip ir kitų tautų istorijoje, Rusijos istorijoje būta ir pergalių, ir pralaimėjimų. Taip pat buvo daug gėdingų epizodų.

1979 metais Rusija (tuomet buvusi SSRS) bandė perimti Afganistano kontrolę, 1968 metais okupavo Čekoslovakiją, 1956 metais – Vengriją. 1939 m., įgyvendindama Molotovo-Ribentropo paktą, užpuolė Suomiją ir užėmė Baltijos valstybes. 1904 m. ji bandė augti Kinijos ir Japonijos sąskaita. Prieš tai ji aneksavo Vidurinę Aziją, o sąrašą galima plėsti.

Romantiškos idėjos apie savo istoriją būdingos daugeliui tautų. Rusijoje tai įgavo ypatingą charakterį, nes daugelis klasikinių rusų intelektualų, tarp jų Puškinas ir Dostojevskis, su visais skirtumais taip pat rašė apie didžiulį nacionalizmą ir ypatingą „Rusijos misiją“.

Rusijos realybė buvo kitokia.

Daugelis yra girdėję apie Žiemos karą. Daugeliu atžvilgių jis buvo labai panašus į šiandieninį ukrainietišką, ir iš esmės suomiai iškovojo pergalę.

Žiemos kare sovietų nuostoliai buvo tris kartus didesni nei suomių. Dėl tris mėnesius trukusių atkaklių kovų Suomija buvo priversta išsiskirti su dalimi savo teritorijos ir tai neva gali būti vertinama kaip Maskvos tikslų pasiekimas. Bet iš tikrųjų tai buvo pralaimėjimas, nes tikslas, dėl kurio prasidėjo šis karas, nepasiektas: Suomija išsaugojo suverenitetą ir netapo dar viena sovietine respublika.

Dėl to, beje, praėjus 50 metų po to karo, suomiai gyveno geriau nei estai, su kuriais iki Antrojo pasaulinio karo buvo tame pačiame išsivystymo lygyje. Skirtumas tas, kad estai, skirtingai nei suomiai, 1939 metais Rusijos karius į savo teritoriją įsileido be pasipriešinimo – kaip ir Lukašenkos režimas 2022 metais.

Beje, estai dėl sovietų represijų nukentėjo labiau nei suomiai 1940 m. kare.

Dar didesnį pralaimėjimą rusai patyrė 1920 metų Lenkijos–sovietų kare.

Sovietų armija pasiekė Varšuvą, bet buvo sumušta prie Vyslos. Po to Sovietų Rusija buvo priversta Lenkijos sąlygomis pasirašyti Rygos sutartį.

Sovietams baigėsi fiasko ir 1979–1989 m. Afganistano karas.

Intervencinis korpusas tuomet sovietine idioma buvo vadinamas „ribotu kontingentu“, panašiu į dabartinį, kai Rusijoje draudžiama karą vadinti „karu“.

„Mažasis pergalės karas“ su Japonija 1904 m. turėjo baigtis naujų teritorijų prijungimu prie Rusijos ir pardavimo rinkų užgrobimu.

„Šventasis“ caras Nikolajus II laikė „japonus“ žemesne rase. Tačiau kampanija prieš šalį, į kurią tuo metu niekas rimtai nežiūrėjo, baigėsi žeminančiu pralaimėjimu.

1853–1856 m. Krymo karas buvo toks pat pralaimėjimas.

Tai atskleidė Rusijos imperijos ekonominį atsilikimą dėl Nikolajaus I valdymo. Rusija tuomet sugebėjo išlaikyti patį Krymą, tačiau Prancūzija, Didžioji Britanija ir Italija pasiekė sau norimų rezultatų, o Turkija gavo atokvėpį išlaikyti Bosforo ir Dardanelų kontrolę.

Kartu buvo ir karų, kurių į Rusiją orientuota istoriografija paprastai ignoruoja, bet kurie buvo labai svarbūs laimėjusioms tautoms. Taigi, 1918-1920 metais estai – „sauja tos tautos“, Boguševičiaus žodžiais tariant, laimėjo karą, kurį istorikai vadina „Estijos išsivadavimo“ arba „Estijos-sovietų“ karu. Be to, tai buvo įmanoma dėl aukšto estų nacionalinio organizuotumo ir dėl to, kad jie žaidė vidiniais Rusijos ir geopolitiniais prieštaravimais.

Estų pusėje kovojo baltojo generolo Mikalajaus Judeničiaus kariuomenė, o Antantės šalys padėjo jiems. Tame kare estai ne tik nustūmė rusų armiją prie Peterburgo vartų, bet ir sumušė vokiečius, iškovodami Latvijai nepriklausomybę.

„Rusijos armijos dar niekas nenugalėjo“ – tipiškas rusų nacionalistų tikėjimas savimi. Kaip ir kitas: „Rusija niekada nieko nepuolė pirma“. Tačiau jie abu yra siaubingai toli nuo istorinės tiesos.

Rusijos klastingas puolimas prieš Ukrainą yra bandymas sugrąžinti žmoniją į laikus, kai viena valstybė stipriosios teise užgrobė kitos teritoriją. Putinas yra šių dienų Napoleonas, o gal ir Hitleris – jis baigs savo gyvenimą kaip Hitleris, jei iš nevilties panaudos branduolinį ginklą. Tada Rusijos egzistavimas baigsis, kaip baigėsi nacistinė Vokietija.

Iki šiol Ukraina sugebėjo atsilaikyti, kaip ir kitos tautos, kurias bandė užgrobti Rusija. Tai tik patvirtina tai, ką žinome iš istorijos. Kai mažos tautos remiasi sąjungomis su kitomis tautomis, jos sugeba apginti savo žemę.

Karpiankovo ​​ir Trumpo žodžiai kalba apie juos pačius, apie jų strategijas. Tačiau apie buvusį Vokietijos kanclerį mes tikrai žinome, kad Putinas jį drąsiai nusipirko. Paklausykite, ką sako Šrioderis, ir suprasite, kas naudinga Putinui, rašo Rusijos istorikas Nikolajus Bugajus.