Ar pavyks ES paversti Jungtinėmis Europos Valstijomis? Situacija Briuselyje kinta tiesiog dabar

Tai jau ne tas pats Parlamentas ir ne ta pati ES. Viskas pasikeitė, visų pirma dėl to, kad Prancūzija ir Vokietija ekonomiškai ir politiškai išsekusios. Žinoma, tai ne pirmas vienos iš dviejų svarbiausių Europos valstybių susilpnėjimo atvejis, tačiau dar niekados abi jos nebuvo taip rimtai nusilpusios ir dar tuo pat metu. Dėl to Briuselyje susidarė politinis vakuumas, ir Europos Komisijos pirmininkė stengiasi jį užpildyti, atlikdama ES lyderio vaidmenį.

Iškeldama daugybę užsienio politikos iniciatyvų ir formuodama Europos Komisiją pagal savo skonį, ko nepavyko nė vienam iš jos pirmtakų, Ursula von der Leyen, panašu, ryžtingai nusiteikusi paspartinti politinės sąjungos formavimą. Įmanoma, kad tokiu būdu ji grindžia kelią į Jungtines Europos Valstijas, jau nubrėžtas bendra karine ir finansine parama Ukrainai, gynybos komisaro pareigybės sukūrimu, pirma bendra visų 27 šalių paskola ir buvusio ECB pirmininko Mario Draghi rekomendacijomis dėl bendros pramonės politikos pradėjimo. Tiesa, neatmestina, kad šis paspartinimas sukels tokį stiprų Europos visuomeninės nuomonės ir nacionalinių lyderių nepasitenkinimą, kad 27 vienybei bus suduotas juntamas smūgis.

Sunku pasakyti. Juk daug kas priklausys nuo JAV rinkimų rezultatų, nuo Vladimiro Putino* gebėjimo galutinai neapsigėdinti Ukrainoje, nuo konfliktų Artimuosiuose rytuose vystymosi ir nuo to, ar pajėgs Xi Jinpingas įveikti ekonominius ir socialinius sunkumus Kinijoje. Dar niekas nėra aišku, ypač tuomet, kai kraštutinių dešiniųjų sustiprėjimas pakeitė situaciją Europos Parlamente dar stipriau, nei Europos Komisijoje.

Praėjusio mandato centristai iš „Europos atnaujinimo“ grupės atsidūrė trečioje vietoje, kadangi buvo trečia pagal pagal deputatų skaičių grupė po dešiniųjų ir kairiųjų. Centristai pastebėjo galimą kompromisą tarp kairiųjų ir dešiniųjų — suaugę pasisakė, ir viskas buvo nuspręsta, tačiau dabar…

Kaip ir anksčiau, pirmi kalba dešinieji, paskui kairieji — Europos liaudies partija (ELP) ir socialdemokratai. Štai tik „Europos atnaujinimo“ grupė atsidūrė penktoje pozicijoje, po „Patriotų už Europą“ ir Europos konservatorių ir reformistų. „Patriotų“ branduolį (jų angliška abreviatūra P4E skamba taip amerikietiškai) daugiausiai sudaro ponios M. Le Pen ir pono V. Orbano šalininkai. O EKR (Europos konservatorių ir reformistų), Briuselio frenglišu labiau žinomų, kaip CRE, flagmanais yra „Italijos broliai“ Giorgia Meloni ir opozicijon perėjusi Lenkijos partija „Teisė ir teisingumas“.

Kadangi EKR daug kur sutampa su ELP, o „Patriotai“ iš visų jėgų stengiasi suartėti ir su tais, ir su tais, vieninga šių trijų tekėjimų pozicija susiklosto dar nespėjus pasisakyti centristams. Prieš „Europos atnaujinimo“ grupei gaunant balsą, socialdemokratai atsiduria antrame plane — ir štai statymai jau baigti. Nors parlamento daugumoje, vėl paskyrusioje Ursulą von der Leyen Europos Komisijos vadove, yra ELP, socialdemokratai, „Europos atnaujinimas“ ir žalieji — tai yra, kaip sakoma Prancūzijoje, „respublikoniškas lankas“.

Su kiekvienu nauju susitikimu darosi vis akivaizdžiau, kad Liaudies partija nori parodyti centristams, kairiesiems ir žaliesiems, kad be jų, dar ji turi ir kitų sąjungininkų ir gali rinktis, kuo remtis kiekvienu konkrečiu atveju. Tai ne naujos daugumos gimimas, nes nerizikuodama iširti, ELP negali oficialiai susijungti su „Patriotais“ ir netgi pernelyg suartėti su EKR, o Le Pen ir Viktoro Orbano ryšiai su Kremliumi baugina tiek dešiniuosius, tiek ir EKR.

Detinieji, kairieji ir centristai, kaip ir anksčiau, turi daugiau sąlyčio taškų, nei patys dešinieji. Visgi, nepaisant to, kad Le Pen šalininkai toliau dildo aštrius kampus, jėgų balansas jau ne toks, kaip anksčiau. Europos Parlamente tai jau žymu, ir netrukus tas pats įvyks ir Europos Komisijoje, kur Ursula von der Leyen paskyrė Giorgios Meloni pasiūlytą komisarą vienu iš penkių savo vykdomųjų viceprezidentų. Kaip ir ELP, kurios narė ji yra, Europos Komisijos prezidentei yra kuo užsiimti.

Bernard Guetta
republic.ru