Penki faktoriai ir keturi Apokalipsės raiteliai

Prieš kiek daugiau nei keturias dešimtis metų mus, vyresniųjų klasių mokinius, išvežė į kažin kokią karinę dalį prie Maskvos. Įsiminė neaukšto laipsnio kariškio kalba, skrofulioziškiems paaugliams, su girgždesiu pereinantiems į jaunuolišką amžių. Joje buvo du punktai. Pirmas — išaiškinimas, kam reikalinga išvietė: „kad kareiviai kampų neap…tų“. Kadangi berniukai buvo iš miestietiškai išlavintų, sanitarinę revoliuciją ir demografinį perėjimą patyrusių nuklearinių šeimų, kur naudojimasis įvairiomis svetimos mums vakarietiškos civilizacijos gėrybėmis buvo numanomas, šis punktas atrodė itin įsiminė. Vaikai ilgesingai susimąstė apie priverstinę aukštojo išsilavinimo siekimo būtinybę. Juolab, kad tuomet „nuo tamsos ligi tamsos“ griaudėjo Afganistano karas.

Antrasis punktas buvo branduolinio ginklo pažeidžiančių faktorių aprašymas. Įsiminė miestietiškai ausiai juokinga frazė: „BrandUOlinė bomba turi penkis pažeidžiančius faktOrius“. Jaunuoliai, aiškus daiktas, sukikeno. O ir neįdomu visa tai buvo. Juolab, kad visi žinojo dainą „Saulėtam pasauliui — taip! taip! taip!“, mažai kas galvojo apie branduolinio smūgio realumą. Tvyrojo savotiškas šaltojo karo jaukumo pojūtis — branduolinės katastrofos žala tokia nepriimtina, kad branduolinio konflikto, nepaisant ginklavimosi varžybų, apie kurias buvo žinoma iš karikatūrų laikraštyje „Pravda“ ir „Tarptautinės panoramos“ su žavinguoju Aleksandru Bovinu.

Branduolinis ginklas iš tiesų buvo vertinamas kaip sulaikymo instrumentas. Dabar jis tapo gąsdinimo (kas nėra tapatu sulaikymui) ir eskalacijos instrumentu.

Po neseniai įvykusio Nuolatinio RF Saugumo tarybos posėdžio dėl branduolinio sulaikymo, kuriame buvo paskelbta apie Putino Rusijos branduolinio ginklo panaudojimo sąlygų pokyčius, imi tikėti tuo, kad mūsų „politbiuras“ išties pasirengęs smogti branduolinį smūgį, kaip atsakę Rusijos teritorijon įlėkusiam dronui.

Klausė, kokios gi Putino „raudonosios linijos“ — tai va štai jos: „Taip pat aiškiai fiksuojamos Rusijos perėjimo prie branduolinio ginklo panaudojimo sąlygos. Nagrinėsime tokią galimybę jau gavę patikimą informaciją apie masinį oro-kosmoso puolamųjų priemonių startą ir joms kirtus mūsų valstybinę sieną. Turiu omenyje strateginės ir taktinės aviacijos lėktuvus, sparnuotąsias raketas, dronus, hipergarsinius ir kitus skraidymo aparatus“.

Klausimai lieka, o ir visi jie — hamletiški: „Būti ar nebūti?“ Kad būtų smogtas branduolinis smūgis, užtenka vieno grėsmę keliančio elemento ar jie turi atskrieti visi vienu metu? Ar kokiu nors deriniu? Nes antraip lieka plati sprendimo erdvė mygtuko spaudėjui.

„Kritinė grėsmė Rusijos suverenitetui taip pat ir įprastine ginkluote bus pagrindas branduoliniam atsakui“. Kokie grėsmės suverenitetui kriterijai? Juk pastaraisiais metais tai tapo fetišu ir buvo interpretuojama kuo plačiausiai. Atstovas spaudai Peskovas čia pat patikslino, kad šiuo metu grėsmės suverenitetui nėra. O kada ji būna? O jeigu grėsmė suverenitetui (nes gi, Kremliaus aiškinimu, jis ekvivalentiškas vieno konkretaus žmogaus valdžiai) kyla iš vidaus, kaip situacija su Prigožinu 2023 metų birželį? Ar branduolinis smūgis taikytinas „penktajai kolonai“?

O štai čia apie Ukrainą ir už jos stovinčias destruktyvias neoliberalias jėgas: „Naujoje dokumento redakcijoje agresiją prieš Rusiją iš bet kokios nebranduolinės valstybės pusės, tačiau dalyvaujant ar palaikant branduolinei valstybei siūloma vertinti kaip bendrą jų puolimą prieš Rusijos federaciją“. Kaip suprantame, čia kalbama apie Ukrainą, JAV ir dar kai kurias „kolektyvinių Vakarų“ šalis. Visos sąlygos branduoliniam karui yra.

Tai vadinama grąžinimu baimės, kuria geriausiais metais ir buvo paremtas branduolinis sulaikymas. Bet kuo nuodugniau aprašomi jo mechanizmai ir sąlygos, tuo daugiau klausimų lieka. Ir jeigu šie mechanizmai suveikia esant tokiam žemam branduolinio ginklo panaudojimo slenksčiui, jie tiksliai tampa ne sulaikymo instrumentu, o eskalacijos instrumentu.

Šalyje neužtenka gydytojų, mokytojų, policininkų, vakcinų vaikiškiems skiepams, o vadovybė gyventojams parduoda branduolines grėsmes ir mirtina kova su „čaildfry“.

Branduolinės katastrofos rizika visai prisideda prie tokio „judėjimo“ populiarinimo…

Čia regimi neaiškių šeštojo ir septintojo dešimtmečio doktrinų elementai, kartais pasireiškusiais keistais paaiškinimais. Kaip, pavyzdžiui, VDR vyriausybės vadovo Otto Grotewohlo pasisakyme 1955 metais: „Mums, kovotojams prieš remilitarizaciją, geriau ir teisingiau iš šio fakto [atominio sunaikinimo] padaryti išvadą, kad trečiasis pasaulinis karas sunaikins ne mus, o imperialistines jėgas (kursyvas mano. — A. K.)“.

Ši citata pateikiama Henrio Kissingerio knygoje „Branduolinis ginklas ir užsienio politika“ (1957 m.), išleistoje ribotu tiražu rusų kalba specialistams 1959 metais. (Tuo metu sovietinių amerikanistų darbuose jis dar buvo transkribuojamas kaip „Kissinger“.) Jaunas Kissingeris tada buvo „ribotos branduolinio karo“ doktrinos šalininku. Tuometis JAV Valstybės sekretorius John Foster Dulles laikėsi tokio paties požiūrio — vietoje „masinio atpildo“, kėlusio žmonių civilizacijos egzistavimo klausimą, remiantis jo logika, reikėjo naudoti technologijas, leidžiančias riboti griaunamuosius ir radiacinius efektus konkrečiais taikiniais. Kissingeris taip pat manė, kad tokia technologija iš principo įmanoma ir eskalacijos nesukels: „Karą tarp branduolinių valstybių dera planuoti, remiantis prielaida, kad jis, tikėtina bus, branduolinis. Branduolinį karą būtina kariauti taip, kad jis neperaugtų į visuotinį“.

Būsimo Valstybės sekretoriaus poziciją aštriai kritikavo Paul Nitze, legendinis JAV užsienio politikos teoretikas ir praktikas: Kissingeris neatsakė į klausimą, kaip ribotas (limited) branduolinis karas gali likti ribotu. Vėliau, kai Harvardo profesorius tapo praktiniu politiku, nacionalinio saugumo patarėju ir valstybės sekretoriumi, jis šios koncepcijos atsisakė.

O štai naujoji Rusijos branduolinė doktrina yra savotiškas mišinys to, kaip branduolinį karą įsivaizdavo Otto Grotewohlas, Johnas Fostersas Dullesas, jaunas Kissingeris ir pagyvenęs Chruščiovas, manęs, kad labai efektyvu paleisti ežį dėdės Semo kelnėsna branduolinio ginklo bandymais. Apie tokius Rusijos valdžios planus irgi daug ir noriai kalbama.

Bendrai, permanentinė Karibų krizė jau su mumis.

Žinoma, galima svarstyti ir pagal kitokią logiką. Putinas tik gąsdina, kad „jie“, visų pirma, amerikiečiai, apsigalvotų ir vėl išsigąstų „raudonų linijų“. Ir nedrįstu ukrainiečiams leisti tolimojo veikimo raketomis atakuoti Rusijos, ir iš viso, sutiktų daryti nuolaidas. Tai yra, kaip pasakė nepamirštamasis Viktoras Černomyrdinas,

gąsdiname bobą aukštakulniais bAteliais. Toje pusėje „bobos“ turi tokius pat „batelius“, kaip ir mes, gali ir atsakyti. Tačiau daroma prielaida, kad „jos“ neatsakys.

O ką, jeigu rusų pusė panaudos tik taktinį branduolinį ginklą ir tuo pačius tik sukurs tą pačią „sanitarinę zoną“, apie kurią tiek kalbėta? Na, tada, netgi jeigu atsakymo negausime, į „sanitarinę zoną“, besiplečiančią ir į vakarus, ir į rytus, galės patekti tik Tarkovskio Stalkeris, o mūsų vaikai nuo radiacijos įgis gebėjimą žvilgsniu judinti daiktus…

Beje, Andrejus Arsenjevičius, kurio filmai dabar netgi dažnai rodomi per televizorių, nes jis laikomas visai savu, pravoslavišku (štai ir jo aktorius N. Burliajevas, siūlantis mokyklose įvesti skaistybės pamokas, patvirtins), dviejuose paskutiniuose savo filmuose atsigręžė į branduolinės katastrofos temą. Ir „Aukojime“ (auka atnašaujama vardan branduolinio karo atsikratymo: „Aš duosiu tau viską, ką turiu; šeimą ,namą, Malžylį“), ir „Nostalgijoje“, kurią po daugiau, nei 40 metų nuo sukūrimo galima laikyti dabartinės mūsų būsenos metafora.

Rašytojas Andrejus Gorčakovas, norintis, tačiau dėl nepaaiškinamų priežasčių nerandantis galimybių grįžti iš Italijos į Rusiją, ilgisi gimtinės ir šeimos. Tuo pat metu jis siekia išgelbėti pasaulį būdu, išsakytu lyg bepročio, lyg pranašo Domeniko: reikia pereiti per išdžiuvusį šventosios Margaritos baseiną su uždegta žvake. Gorčakovas, stengdamasis nueiti šį kelią ir netgi jį užbaigęs, miršta. Žvakė negęsta. Miręs, rašytojas grįžta namo — į rusišką kaimą itališkoje di San Galgano abatijoje: susidaro pasaulio kultūrų vienybės simbolis. Iš esmės, kaip bebūtų keista, pabaiga laiminga. Ypa, jeigu atsižvelgsime į šio filmo pasirodymo ekranuose laiką: Maskvoje vieną mirtinai sergantį generalinį sekretorių Anropovą tuoj tuoj pakeis kitas mirtinai ligotas gensekas Černenko, tarptautiniai santykiai ypatingai įtempti, be visko kito ir skandalo, kilusio dėl sovietų PLG pajėgų numušto Korėjos civilinio Boeingo…

Ir štai sėdi jie — pasaulio likimo lėmėjai, 2024 metų rugsėjo 25 d.: Putinas, Manturovas, „Rosatomo“ direktorius Lichačiovas, Naryškinas, Bortnikovas, Siluanovas (nauja doktrina pareikalaus naujų biudžeto išlaidų?), Medvedevas, „Roskosmoso“ vadovas Borisovas, Belousovas, pirmasis Saugumo tarybos pirmininko pavaduotojas (kur Šoigu?) Nurgalijevas. Branduolinių laikrodžių rodyklės artėja linkvalandos X, link katastrofos. Skamba Bacho „Šv. Mato pasija“, panaudota išreikšti emocijas Tarkovskio „Aukojime“. Dar galima paleisti to paties Bacho tokatą ir fugą D minor. Ją vargonais groja Steineris, Marcello draugas iš Fellini „La dolce vita“, tas pats personažas, kuris nužudo savo vaikus ir nusižudo pats, bijodamas ateities, prieš branduolinį karą.

Gyvenimas, kaip visada, niekšiškai mėgdžioja meninę išmonę…

Suprantama, signalai, sklindantys iš Kremliaus, iš salės, kur posėdžiavo Nuolatinis Saugumo tarybos posėdis, — tai žinutė Jungtinėms Valstijoms. Tai signalinė sistema, turinti pakeisti tiesioginius atvirus kontaktus arba slaptus kanalus, kurie buvo būdingi klasikinio šaltojo karo epochai ir pasirodė didžiųjų valstybių karinio susidūrimo prevencijos požiūriu ganėtinai efektyvūs. Tačiau signalinė sistema, juo labiau be aiškios „Morzės abėcėlės“ — silpnas sulaikymo instrumentas. Visada geriau pasikalbėti. Buvusi supervalstybė, taip ir nesusitaikiusi su šio beprasmiško statuso praradimu, pasirengusi kalbėtis tik pati su savimi. Ir kur, tiesą sakant, ir yra šio automonologo pavojus.

…Atrodo, praporšikas, ar kas jis ten buvo, prieš daugiau nei keturias dešimtis metų paaiškinęs vyresniųjų klasių mokiniams, nuo jo kalbos nuliūdusiems, armijos gyvenimo sanklodą, pasirodė protingesnis ir sąžiningesnis už visus ekspertus ir doktrinų kūrėjus. Jis tiesiog pristatė mums pasaulio pabaigos vaizdą. Tie patys „brandUOlinės bombos“ „penki pažeidžiantys faktOriai“. Ji ir iš tiesų BrandUOlinė:

• smūginė banga,
• šviesos spinduliavimas,
• skvarbi radiacija,
• radioaktyvus užterštumas
• ir elektromagnetinis impulsas.

Nieko, be šito, nėra. Nei rusiško kelio mesijiškumo, nei įžeistos viršininkų pacaniškos garbės įžeidimo, nei suvereniteto, nei tradicinių dvasinių dorinių vertybių. Nėra nieko, be šių penkių faktorių ir keturių Apokalipsės raitelių — Maro, Karo, Bado ir Mirties.

Andrejus Kolesnikovas, RF valdžios įtrauktas į „užsienio agentų“ registrą.
novayagazeta.ru