„19 NATO narių kartu nusprendė subombarduoti Europos šalį“

Iš dalies pripažintos Kosovo Respublikos ministras pirmininkas Albinas Kurtis interviu UNIAN atsakė į daugelį klausimų.

Ukraina dar nepripažino Kosovo nepriklausomybės. Yra nuomonė, kad taip atsitiko dėl Krymo, kurį Rusija aneksavo 2014 m. Ar, jūsų nuomone, situacijos panašios?

Prieš keletą metų vienas žurnalistas manęs paklausė: „Jei Kosovo nepriklausomybė buvo paskelbta vienašališkai ir interpretuojama kaip apsisprendimo teisės įgyvendinimas, tai kaip su Krymo apsisprendimu, nes ten buvo referendumas?“ Atsakiau, kad apsisprendimas yra demokratiškas, o Krymo referendume mačiau, kaip Rusijos kariai nešė balsadėžes. Negalime apsimesti, kad tai yra demokratinė valios išraiška ar apsisprendimo teisės užtikrinimas. Žurnalistas daugiau klausimų neturėjo.

Apskritai kalbame apie priešingus atvejus, nes Krymas buvo okupuotas užsienio valstybės – Rusijos Federacijos, tuo tarpu Kosovas buvo išvaduotas. Jo teritorijoje gyvena 92 % albanų, kurie norėjo būti laisvi nuo Serbijos. Šį judėjimą palaikė ir tautinės mažumos. Be to, daugelis serbų, kurie sudaro 4 % Kosovo gyventojų, taip pat nori čia gyventi ir nepaklusti Belgrado direktyvoms.

Mūsų šalyje 90-aisiais prasidėjo populiari išsivadavimo kova, kuriai vadovavo Kosovo išlaisvinimo armija. Reaguodama į tai, Serbija pradėjo genocidą. Ir jis nebuvo pirmas. Serbija kryptingą albanų naikinimą mūsų teritorijoje vykdė XIX amžiaus pabaigoje, vėliau per Balkanų karus, Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus.

Įsivaizduokite, 1999 metais 19 NATO narių kartu nusprendė subombarduoti Europos šalį – Serbiją. Šiandien matome, kad 19 šalių net negalėjo priimti pranešimo spaudai tam tikrais klausimais.

Tada jie kartu pasakė: „Taip, turėtume juos bombarduoti“. Tai blogai, bet tai buvo vienintelis būdas sustabdyti genocidą. Padėtis buvo tokia, kad Kosovo išvadavimas buvo žmonių ir Išlaisvinimo armijos sukilimas. O NATO įsikišimo negalima lyginti su Krymo okupacija.

Į klausimą, kokia galėtų būti Rusijos ateitis, jis atsakė:

„Dabar atrodo, kad Rusijos Federacija žvelgia ne į ateitį, o į praeitį.

Rusai nori grįžti. Todėl šiai šaliai vadovauja žmogus, kuris, viena vertus, jaučia nostalgiją Rusijos imperijos „aukso amžiui“, o antra vertus – itin neigiamai nusiteikęs prieš Vakarus ir į tai, kad pagal savo išsivystymą pasaulyje Rusijos nebėra net Nr.2 vietoje. XX amžiaus antroje pusėje jie mėgavosi tokia aura, kad jie tik šiek tiek atsilieka nuo JAV, tačiau dabar jie tik leidžiasi galios ir jėgos reitinguose.

Mano nuomone, toks nostalgijos ir negatyvumo derinys yra gana beviltiškas. Negalime sakyti, kad kai kurios tautos ar žmonės yra blogi, bet aplinkybės gali susiklostyti taip, kad valdžia ritasi į autoritarizmą ir jie tai priima.

Mūsų seneliai kovojo su vokišku ir itališku fašizmu, o dabar mūsų karta kovoja su rusišku. Todėl absoliutus imunitetas nuo fašizmo neegzistuoja. Ir dabar, deja, Rusijos žmonės su nedideliu pertrauka perėjo iš vieno kraštutinumo į kitą – nuo ​​komunizmo prie fašizmo“.