Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Pasaulis

Iranas vs OPEC: nafta bus po $50? Ar po 200$? Ir kas bus su rubliu?

2024-10-09 (0) Rekomenduoja   (4) Perskaitymai (330)
    Share

Kaip naftos rinką veikia arabų ir Izraelio konfliktas ir Irano dalyvavimas jame

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Praėjusi savaitė pridėjo žilų plaukų prekiautojams nafta. Iš pradžių nafta 5% atpigo, pasklidus gandui, kad Saudo Arabijos naftos ministras prigrasino nuleisti kotiruotę iki $50/bbl, jei kiti kartelio dalyviai nesilaikys gavybos ribojimo susitarimo. O paskui proiraniškoji „Hezbollah“ smogė Izraeliui iranietiškomis raketomis, ir dabar visi laukia, kaip atsakys Izraelis. Laukimas naftą išaugino daugiau, nei 8,5% ir ji pasiekė lygį iki skandalo OPEC. Tad, kad mūsų laukia: $50 už barelį ar $200, kaip jau prognozuoja kai kurie analitikai?

Jau šiandien-ryt galima laukti, kad Izraelis, kuris iki sekmadienio pabaigos šventė Naujuosius metus (5785) pagal judėjų kalendorių, smogs žadėtą atsakomąjį smūgį. Koks jis bus, ir ar bus, kol kas niekas nežino. Gali būti, kad Izraelis apsiribos sausumos operacija Libane, kur, nepaisant ten įsitvirtinusios „Hezbollah“, Izraelio kariuomenė visai sėkmingai ir metodiškai nuo radikalios grupuotės valo kvartalą po kvartalo. O gal, smūgiuos branduolinius Irano objektus, kaip ragina kandidatas į JAV prezidentus Donaldas Trumpas. Yra duomenų, kad branduoliniai ginklai Irane gali pasirodyti jau artimiausiais mėnesiais. O gal, kaip spėjo (tačiau nepritarė) dabartinis JAV prezidentas Joe Bidenas, smogs Irano naftos objektams.

Pats Izraelis pastaruoju metu Vašingtono patarimų nelabai klauso, bet pati smūgio Irano naftos objektams (uostams, saugykloms ir t.t.) idėja naftos rinką gerokai suneramino.

Dabar Iranas užima 4% pasaulio naftos rinkos, kas ne taip jau mažai. Taip, didžioji šios naftos dalis eina į Kiniją ir kitas Azijos rinkas, visgi tokio naftos kiekio iškritimas būtų gan reikšmingas. O Iranui, jeigu Izraelis smogs jo naftos infrastruktūrai, liks tik po visą Persijos įlanką išbarstytuose tankeriuose saugoma nafta. Ir, kaip rodo praktika, ankstesnio eksporto lygio grąžinimas truktų mėnesius, jei ne metus. Iš kitos pusės, OPEC+ šalys gali kompensuoti iškritusių Irano naftą, ir atliks ne tik lengvai, bet ir su kuo didžiausiu malonumu, apie ką papasakosiu žemiau — vien savanoriškas karteliui priklausančių šalių gavybos sumažinimas atitinka visą Irano eksporto apimtį, o laisvi pajėgumai ir viršija jį.

 

Kur kas didesnį pavojų kelia teorinė galimybė Iranui blokuoti Hormūzo sąsiaurį, kas užblokuotą visos Artimųjų Rytų naftos tiekimą. Iranas, pažymėtina,, tokios idėjos neišsakė, tačiau būtent ši baimė dabar labiausiai veikia naftos kotiruotes.

Tai nafta bus po $50 ar po $200? Kas ką nurungs: SA princai ar Irano mulos? Atsakymas, tikriausia, kaip rabino iš žydiško anekdoto: abu teisūs. Tiksliau, abu gali. Tik štai Irano mulos, uždarę Hormūzo sąsiaurį, sukeltų naftos krizę neilgam — maždaug taip pat, kaip ir Rusija, 2022 metais užsukusi dujų čiaupą į Europą sukėlė krizę. Kaip matome, dabar pasaulio dujų kaina vos vos pakilo nuo minimumo, ir dujų „jaučiai“ dabar labai tikisi šaltos žiemos. Pernai šios viltys nepasiteisino, bet gal dabar? O štai princo Salmano grasinimo priežastys kur kas fundamentalesnės, nei trumpalaikiai tiekimo nutrūkimai. Apie viską iš eilės.

Skandalas kilmingoje šeimoje

Spalio 2 d. įvykęs eilinis OPEC+ šalių profilinių ministrų posėdis, sprendžiant iš organizacijos spaudos pranešimo, buvo visiškai įprastas. Nagrinėjo liepos-rugpjūčio naftos gavybos duomenis, išklausė, nutarė… „Susitikime Irako respublika, Kazachstano respublika ir Rusijos federacija patvirtino, kad pasiekė visišką atitikimą ir kompensacijas pagal rugsėjui pristatytus grafikus. Trys šalys patvirtino savo tvirtą pasiryžimą ir toliau laikytis visiško atitikimo ir kompensavimo per likusį susitarimo veikimo periodą“, — rašoma pranešime.

 

O tuo tarpu pasaulį sujaudino straipsnis The Wall Street Journal, kuriame, remiantis pasitarimo dalyviu, buvo teigiama: likus savaitei iki susitikimo įsiplieskė skandalas dėl to, kad ne visi kartelio nariai laikosi kainą turinčio išlaikyti gavybos ribojimo susitarimo. Saudo Arabijos naftos ministras princas Abdulaziz bin Salman Al Saud neva pareiškė: „Kai kuriems dalyviams derėtų užsičiaupti ir vykdyti įsipareigojimus“. Nes kitaip, girdi, SA gali nuimti savo gavybos apribojimus, ir tada nafta atpigs iki $50/bbl. Pasak WSJ pašnekovo, priekaištas visų pirma nukreiptas į Iraką, kuris išgauna papildomus 400 tūkstančių barelių per parą, ir Kazachstaną, kuris plečia gavybą Tengiz radimvietėje, kur gavyba turi išaugti iki 720 barelių per parą. Rusija atsidūrė „garbingoje“ trečioje konvencijos pažeidėjų vietoje.

WSJ straipsnis sukėlė tokį rezonansą, kad OPEC teko išleisti oficialų paneigimą: princas Salmanas, girdi, ne tik nieko panašaus nekalbėjo, bet ir paties susiskambinimo, per kurį įsiplieskė ginčas, nebuvo. Visgi, naftos kaina tuo momentu kritusi 5%, iki penktadienio šiek tiek atsigavo. Bet iš tiesų visiškai nesvarbu, ką kalbėjo SA naftos princas ir ar kalbėjo iš viso. Netgi nesvarbu, kiek iš tiesų gali kainuoti nafta, jeigu Saudo Arabija pakartos tai, ką ji padarė 1985 metais, nustojusi riboti gavybą ir išmetusi į rinką visas savo atsargas. Svarbu tai, kad OPEC+ šalių susitarimas, kuriame numatomas savanoriškas jo dalyvių naftos gavybos ribojimas, siekiant palaikyti naftos kainas, tampa apribojimu patiems sauditams.

Jeigu 1985 metais naftos kainų smukimas buvo būdas nubausti konkurentus, kurie, naudodamiesi sauditų apsiribojimu, savo gavybą didino (beje, tada pagrindiniu šios šventės beneficiaru buvo SSRS), tuo pat metu visiems suprantant, kad naftos poreikis niekur nedings, tai dabar situacija pasikeitė — naftos reikia vis mažiau. Ir čia svarbu ne lėtėjanti ekonomika, beje, ne tik išsivysčiusiose šalyse, bet ir Kinijoje, o tai, kad vis daugiau automobilių, vienų iš svarbiausių naftos vartotojų, tampa elektriniais. Kinijoje jau daugiau, nei 50% automobilių parko yra elektriniai. Europoje ir JAV planuojama pereiti prie elektromobilių po 2030 metų ir dabar šį perėjimą sulaiko bandymas neleisti „kinizuoti“ savo automobilių parko aukštais muitais. Ir nors „amžinai brangios naftos sektos“ šalininkai mėgsta nurodyti, kad elektrą elektromobiliams irgi reikia išgauti, čia perėjimas prie „žaliųjų“ technologijų dar veržlesnis, ypač po to, kai praktiškai visose šalyse buvo nuspręsta reabilituoti atominę energiją.

 

Tokiomis sąlygomis prieš OPEC+ tiesiogiai kyla garsioji „kalinio dilema“, kai reikia arba visiems tylėti, arba laimės pirmasis prabilęs. Atsižvelgiant į tai, kad daliai OPEC+ susitarimo dalyvių, tokių kaip Irakas ar Rusija, „prabilti“, tai yra pažeisti gavybos apribojimus ypač svarbu, kad nebūtų prarastos pajamos, solidarumo galima tikėtis pasiekti tik baime. Kurią, gali būti, ir įvarė princas Salmanas.

Problema ta, kad pačiai Saudo Arabijai susitarimas irgi nustoja būti naudingas. Dabar šalis veržliai diversifikuoja ekonomiką, stengdamasi išvengti „naftos adatos“. Taip, tam reikia milžiniškų lėšų, tačiau jas sauditai daugiausiai gauna iš investuotojų. Jiems sauditų projektai atrodo ganėtinai patrauklūs. Politinio investuotojų entuziazmo pamušalo irgi negalima neįvertinti. Nors pernai spalio 7 dienos Hamas įvykdytas Izraelio gyvenviečių užpuolimas ir sutrukdė sudaryti „Abraomo susitarimus“ su Saudo Arabija, nedaug kas abejoja, kad anksčiau ar vėliau jie bus pasirašyti. Sauditai dabartinio situacijos Artimuosiuose Rytuose paaštrėjimo fone iš viso atrodo kaip saikingumo ir taikingumo pavyzdys. O spaudoje vis dažniau praslysta mintis, kad pagrindinis ramybės drumstėjas Artimuosiuose Rytuose — tai šiitiškas Iranas, o visai ne vahabitiška SA. Tokiomis sąlygomis daugelis Vakarų šalių ganėtinai palankiai vertina investicijas į sauditų projektus. Galų gale, kai įtampa Artimuosiuose Rytuose yra vienas iš svarbiausių naftos kainos augimo faktorių, prasminga padėti SA atsikratyti „juodojo aukso“ priklausomybės.

 
 

Taigi, iš vienos pusės, jau visai ryškūs ženklaus naftos poreikio mažėjimo horizontai. Iš kitos — dalies kartelio dalyvių neištikimybė. Kurią papildo naftos gavybos didėjimas karteliui nepriklausančiose ir susitarimo nepasirašiusiose šalyse. Visų pirma, tai yra JAV. Gan greitai vystosi naftos gavyba Meksikoje ir Brazilijoje. Neverta nubraukti turtinga naftos Venesuelos. Taip, jos valdžia pražudė nuosavą naftos gavybą, plius JAV sankcijos, bet vos sankcijos bus panaikintos, rinkon plūstels ir venesuelietiška nafta. Taip, tai „sunki“, sieringa nafta, tačiau JAV NPG pritaikytos būtent jai. Naudoti venesuelietišką naftą šalies viduje, nuosavą nukreipiant į užsienio rinkas, yra visai išmintinga strategija. O čia dar Exxon atrado milžinišką radimvietę prie Gajanos krantų, kur gavyba jau prasidėjo. Ką tokiu atveju gali padaryti šalis, kurioje naftos gavybos savikaina yra mažiausia tarp konkurentų? Tik viena: numušti kainas ir, sužlugdžius konkurentus, nugriebti paskutinę mažėjančios rinkos grietinėlę.

Tad, princui Salmanui visiškai nebūtina ieškoti priežasčių ir smerkti „konvencijos pažeidėjus“. Veikiau netgi, jei toks skandalas iš tiesų buvo, jis byloja tai, kad Saudo Arabija garsiai trankyti durų kol kas nepasirengusi. Tačiau tuo, kad tokio „trinktelėjimo“ nebus, tikisi sunkiai. Laikrodukas tai juk tiksi, iki 2030 metų ne tiek jau daug laiko.

 

Tiesą sakant, apie laipsnišką gavybos didinimą sauditai įspėjo dar birželį. Taip pat ir Peterburgo ekonomikos forume. Ten princas Salmanas pareiškė, kad gavybos didėjimas prasidės dar šių metų rugsėjį ir iki 2028 metų ji nuo dabartinių 8,98 mln. bbl/parą iki 12,3 mln. bbl/parą. Gavybos padidėjimas lig šiol neįvyko, dabar Saudo Arabija žada pradėti procesą nuo šių metų gruodžio. Jeigu Iranas iš tiesų užtvers Hormūzo sąsiaurį, terminas gali būti nukeltas dar toliau. Tačiau sauditų planai vargu ar jau pasikeis. Nes, kaip sakė princo Salmano pirmtakas 1985 metais, akmens amžius pasibaigė ne todėl, kad baigėsi akmenys.

Kalėjime tik meldžiasi

 

Rusija visuose šiuose reikaluose, pripažinkime sąžiningai, stovi labai toli ne tik nuo kapitono tiltelio, tačiau ir nuo vairininko vietos. Nepaisant pergalingų reliacijų apie naujus sankcijų ir naftos kainų lubų apėjimo rekordus, fakto, kad rusiškos naftos savikaina daug didesnė už sauditų ir netgi daugelio kitų šalių, apeiti neįmanoma. Taip ir gavyba mažėja netgi esant aukštoms kainoms: vis didesnė dalis naujų Rusijos naftos atsargų yra vis sunkiau ir sunkiau išgaunamos ir joms būtinos išgavimo technologijos, kokių šalis neturi. Pagrindiniai pasaulio naftos keliai irgi ne Rusijos rankose, ir pastangos tokiu keliu paversti Šiaurinį jūrų kelią Arkties jūromis kol kas kelia daugiau skepsio nei entuziazmo. Tad, Rusijos vieta pasaulio naftos rinkos laive — arčiau triumo, ir belieka melstis, kad įtampa Artimuosiuose Rytuose nemažėtų, žiemos būtų šaltos, o elektromobiliai ir „žaliosios technologijos“ neužimtų rinkų pernelyg greitai.

Apie tai, kad bus su Rusijos rubliu, jeigu nafta iš tiesų atpigs iki $50/bbl, dabar svarsto daug kas. Ekonomistas Igoris Lipsicas mano, kad doleris kainuos 122 rublius. Buvęs CB pirmininko pavaduotojas Sergejus Aleksašenko skaičiuoja naftos kainą rubliais ir, jo skaičiavimais, kad biudžetas išliktų stabilus, nafta neturi atpigti žemiau 5700 rublių už barelį. Esant naftos kainai$50/bbl tai atitinka 114 rublių už dolerį kursą.

 
 

Visgi verta pažiūrėti, kaip išdėstytos pajamos ne iš dujų ir naftos: tarp iždo papildymo galimo naftos pajamų mažėjimo sąlygoms yra ir reikšmingas visų ir visokių tarifų padidinimas (nuo transporto iki komunalinio ūkio), ir įvairiausių akcizų augimas ir pajamos iš mokesčių (nuo tiesioginių vienkartinių iki nuolatinės mokestinės naštos didinimo). Ir netgi baudos, kurių vien kitais metais nori surinkti 6 mlrd. rublių — po daugiau nei 4000 rublių iš kiekvieno Rusijos gyventojo, įskaitant senukus ir kūdikius. Vien ko verta nauja iniciatyva: perduodant nacionalizuotas įmones valstybės korporacijoms, tos privalės sumokėti į biudžetą pusę jų aktyvų kainos. Štai jums ir naujas stimulas Generalinei prokuratūrai „eksproprijuoti ekspropriatorius“, ir svarus biudžeto priedas: nuo karo pradžios, pavyzdžiui, jau nacionalizuotų aktyvų vertė yra 1,2 trln. rublių.

Jeigu Izraelis stos į tiesioginį susidūrimą su Iranu, kitus metus Rusijos biudžetas gali baigti netgi su proficitu (jeigu visos pajamos iš naftos nebus nukreiptos tiesiogiai į karą), o doleris vėl nusileis iki 60 rublių. Tik problema ta, kad tai nepakeis esamos trajektorijos, tik pavėlins tai, kas neišvengiama. Nepriklausomai nuo to, užtvers Iranas Hormūzo sąsiaurį ir ar suirs OPEC+ susitarimas.


republic.ru




Verta skaityti! Verta skaityti!
(5)
Neverta skaityti!
(1)
Reitingas
(4)
Komentarai (0)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Komentarų kol kas nėra. Pasidalinkite savo nuomone!
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
123(0)
111(0)
99(1)
92(4)
90(0)
71(0)
68(2)
67(0)
54(0)
45(1)
Savaitės
198(0)
196(0)
193(0)
184(0)
178(0)
Mėnesio
308(3)
303(6)
295(0)
294(2)
293(2)