Rusijai šokas. Neteko teritorijos. „Visiškai ištirpo“

Mesiacevo sala buvo ledo ir smėlio dykynė, esanti prie pat didesnės Eva-Liv salos pakrantės Pranciškaus Juozapo žemėje – Rusijos archipelage, kurį sudaro daugiau kaip 190 salų Arkties vandenyne.

Mažesnioji sala, kuri iš esmės buvo tik ledkalnis, anksčiau buvo prie didesnės kaimynės prisijungęs ledinis kyšulys, tačiau ji greičiausiai kažkuriuo metu iki 1985 m. atsiskyrė, rašoma 2019 m. žurnale „Geosciences“ paskelbtame tyrime.

2010 m. Mesiacevo salos plotas buvo apie 1,1 mln. kvadratinių metrų, arba maždaug 20 amerikietiškojo futbolo aikščių dydžio. Tačiau kai jaunuolių grupė įvertino naujas palydovines salos nuotraukas, padarytas šių metų rugpjūčio 12 d., jie nustatė, kad salos plotas tesiekia 30 000 kvadratinių metrų, t. y. daugiau kaip 99,7 proc. mažesnis nei prieš 14 metų.

Rugsėjo 3 d. naujesnės nuotraukos atskleidė, kad sala visiškai išnyko, teigiama į anglų kalbą išverstame Rusijos geografų draugijos pranešime. Studentai lygino palydovines nuotraukas pagal Maskvos aviacijos instituto vykdomą projektą RISKSAT.

Tikėtina, kad salos išnykimo priežastis – dėl žmogaus veiklos sukeltos klimato kaitos kylanti temperatūra, pareiškime teigė Maskvos aviacijos instituto mokslininkas Aleksejus Kučeiko, kuris koordinavo RISKSAT projektą.

„Sala visiškai ištirpo“, – nurodė jis.

Mesiacevo sala tirpo nuo tada, kai atsiskyrė nuo Evos-Liv salos, tačiau per pastarąjį dešimtmetį jos nykimo tempas dar labiau padidėjo. Iki 2015 m. salos plotas siekė apie 530 000 kvadratinių metrų – mažiau nei pusę 2010 m. buvusio ploto. O iki 2022 m. ji tapo tokia maža, kad mokslininkai nustojo ją stebėti, manydami, kad ji neišvengiamai išnyks.

Todėl buvo netikėta, kad tai, kas liko iš salos, iš pradžių vis dar buvo matoma palydovinėse nuotraukose, kurias studentai pirmą kartą nagrinėjo šių metų rugpjūtį. Mokslininkai iš pradžių nutraukė Mesiacevo salos stebėjimą, nes buvo smarkiai padidėjo jos tirpimo tempas, kurį lėmė 2021 m. įvykęs salos ledinio paviršiaus patamsėjimas. Pastarąjį greičiausiai lėmė dulkių sluoksnis, kuris arba pateko į salą, arba išsiskyrė iš tirpstančio ledo. Dėl to ledas pradėjo sugerti daugiau saulės spinduliuotės, teigia Rusijos geografijos draugija.

Mokslininkai nėra tikri, kodėl sala išsilaikė ilgiau, nei tikėtasi. Tačiau anksčiau ekspertai iškėlė teoriją, kad salos dulkių sluoksnį galėjo pašalinti bangos arba lietaus vanduo, o tai galėtų paaiškinti, kodėl sala taip greitai nustojo tirpti.

Kai Mesiacevo sala dar buvo prisijungusi prie Eva-Liv salos, ji buvo svarbi jūros vėplių lizdavietė. Tačiau atsiskyrus ledo masei, gyvūnams teko ieškoti naujos vietos, kur jie galėtų susitikti veisimosi sezono metu, valstybiniam naujienų portalui TASS sakė Rusijos Arkties nacionalinio parko istorinio ir kultūrinio paveldo apsaugos skyriaus vadovas Jevgenijus Jermolovas.

Ekspertai mano, kad buvęs Mesiacevo kyšulys atsiskyrė nuo ledyno, kuris praeityje dengė didžiąją dalį Eva-Live salos, galbūt tada, kai ši didesnioji sala dar buvo prisijungusi prie kito sausumos masyvo, pridūrė J.Jermolovas.