„Vieno JAV niukso Sirijoje pakaktų pastatyti Putiną į sunkią padėtį“

Pasaulio žemėlapyje atsirado dar vienas karštas taškas: pilietinis karas Sirijoje, per pastaruosius ketverius metus beveik pamirštas, vėl peraugo į aktyvią priešpriešą. Visų nuostabai, per savaitę sukilėlių koalicija užėmė stambiausius Sirijos miestus — Aleppo, Hamą ir Palmyrą, apgulė Homsą, o sekmadienį paskelbė apie Damasko užėmimą ir 24 metus trukusį Bašaro Asado valdymą. Kur diktatorius yra dabar, nėra žinoma, Reuters praneša, kad Sirijos prezidentas išskrido iš sostinės, o vietiniai agentūros šaltiniai neatmeta galimybės, kad Asadas žuvo aviakatastrofoje. Iš kitos pusės, karo analitiko ir Izraelio policijos buvusio karininko Sergejaus Migdalio duomenimis, Sirijos prezidentui seniai buvo parengtas atsarginis aerodromas Maskvoje. Migdalis papasakojo Republic, kaip dabar pasikeis jėgų išsidėstymas Artimuosiuose Rytuose, ar pavyks Rusijai išlaikyti įtaką regione ir kaip autoritarinės tendencijos ir chaosas pasaulyje gali pasikeisti į demokratizacijos ir taikos periodą.

— Pilietinis karas ⁠Sirijoje, kuris pastaruosius ketverius metus atrodė rimstantis ir beveik užmirštas, vėl įsidegė nauja jėga. Panašu, kad Asado režimas griūna. Kokiu svarbiausius momentus pastebite?

— Per praėjusias porą dienų įvyko tai, ką sirai, nors ir stengėsi, nepajėgė organizuoti bent kiek rimtą Hamo miesto gynybą. O tai labai svarbus miestas, iš kurio devintajame dešimtmetyje prasidėjo ankstesnis didelis sukilimas prieš režimą. Per čia atsiveria kelias užimti Homs‎ą. Sukilėliai beveik be kovų užėmė ir išvalė Hamą, o dabar užima Homsą. Jeigu pavyks, jie užtvers Damaską ir alavitų tėvoniją – Latakijos provinciją – jungiantį vienintelį greitkelį. Sukilėliai jau priartėjo prie Damasko, nes puolimas vyksta ir iš pietų, Dara provincijos, besiribojančios su Izraeliu ir Jordanija. Tai viena iš vietų, kur prasidėjo sukilimas per „Arabų pavasarį“. Beje, ten buvo ir nemažai rusų kariuomenės, padėjusios sirams patruliuoti sieną su Izraeliu. Dabar rusų kariai dingo. Sirijos armija stengėsi kariauti, tačiau ji buvo greitai nurungta.

Daug sirų kareivių ir karininkų ne šiaip pasidavė, o perėjo į sukilėlių pusę. Sukilėliai ten užėmė didelį kalėjimą ir išlaisvino visus Asado režimo priešininkus. Dabar ryžtingai juda link Damasko. Sukilėliai sunitai jau žengia į Damasko priemiesčius — Gutą ir Dumą. Kita grupuotė, Free Syrian Army, įžengė į Palmirą, kurią savo laiku du kartus ėmė Prigožino žmonės, ir dabar eina į vakarus. Svarbu pažymėti: tai juk atvira vietovė. Čia ne Ukraina — čia nėra jokių iš anksto sukurtų įtvirtintų rajonų, gynybos linijų, tranšėjų, „drakono dantų“, „Surovikino linijų“ ar bunkerių. Tai dykumos ir bekraštės stepės. Po jas įvairiausi kovotojai važinėja daugybe „Toyotų“, pikapų, džipų, ir tūkstančiais motociklų. Tai primena filmą Mad Max, jei kas matė. Sulaikyti juos kokiu nors būdu visiškai neįmanoma — Sirijos armijai tam paprasčiausiai negana pajėgų. Norint kontroliuoti visus tuos tūkstančius kvadratinių kilometrų, būtina turėti arba parengtas gynybos ribas, arba gerokai daugiau kariuomenės.

— Kodėl tokia netikėta sukilėlių ataka tapo įmanoma? Nes Bašaras al-Asadas liko be „Hezbollah“ pagalbos, ir Ukrainoje kariaujančios Rusijos?

— „Hezbollah“ ne sunaikinta, bet labai stipriai susilpnėjo. Jos karinė galia staigiai sumažėjo iki tokio lygio, kad sutiko su tomis paliaubomis (lapkričio 27 d. įsigaliojo ugnies nutraukimo susitarimas tarp Izraelio ir „Hezbollah“. — Republic). Dėl netikėtumo — bendrai noriu paaiškinti, nes žmonės nevisai supranta. Kai kurie ekspertai matė, ir apie tai rašiau, kad kažkas bręsta. Kad „Hezbollah“ smūgiuojama — matė visi. Ir turkai, ir katariečiai, ir visi jų įgaliotiniai Sirijoje. Ir tai, kad rusai išvyko Ukrainon ir išvedė didžiąją savo pajėgų dalį iš Sirijos, jie irgi matė. Ir tai, kad nuo 2023 metų vasaros „Wagner“ Sirijoje nebėra, jie irgi matė. Bet aš netgi maniau, kad prasidės ankstėliau. „Hezbollah“ — pagrindiniai Asado režimo elitiniai pėstininkai, kuriais jis visus puolimus atremdavo, pas jį buvo ir „Wagner“, likę — patrankų mėsa, tiek sirai kareiviai, tiek šiitai. Ir aš maniau, kad sukilėliai pradės, prieš mėnesį ar du. Negana to, „Hezbollah“ kovotojai per metus nuo savo pačių spalio 8 d. pradėto karo prieš Izraelį, patyliukais beveik visas savo pajėgas išvedė į Libaną, žinodami, kad anksčiau ar vėliau ateis momentas sausumos karui. Visi tai žinojo.

Visgi signalu antiasadiškoms pajėgoms pulti tapo paliaubos. Po kelių valandų nuo jų sudarymo sukilėliai pradėjo puolimą. Puolimas — tai labai atsakingas sprendimas, tai visada sunku, čia labai daug rizikų. Ir sukilėliai perėjo tą rubikoną, kai išvydo, kad „Hezbollah“ sutinka su šiuo gėdingu susitarimu. Amžinatilsį Nasrala prisiekinėjo kone savo vaikų krauju, kad niekada nenutrauks karo, jei Izraelis nenustos kariauti prieš HAMAS Gazoje. Tai buvo jo sąlyga, dėl to jis šį karą ir pradėjo. Tačiau, kaip matote, „Hezbollah“ teko šią priesaiką pažeisti. Galima, aišku, viską suversti ant Nasrala, kuris jau negyvas, tačiau vis viena tai atrodo negražiai. Negana to, „Hezbollah“ buvo priversta su tokiu beprecedenčiu dalyku — su tuo, kad Izraelis pats kontroliuoja „Hezbollah“ prisiimtus paliaubų sąlygų vykdymą.

Tai parodė, kad „Hezbollah“ nieko padaryti negali. Ir tada sukilėliai uždegė žalią šviesą, tačiau ruošėsi tam jie jau seniai. Tai, beje, tikriausiai žinojo ir Rusijoje, tačiau negalėjo nieko padaryti. Kodėl sakau, kad matė sukilėlių rengimąsi? Buvo duomenų, kad kovotojai treniravosi, gavo naują ginkluotę, naują įrangą. Tokių dalykų nuslėpti tiesą sakant neįmanoma. Be to, kelis pastaruosius mėnesius matėme, kaip kaupiasi Erdogano suirzimas. Jis Asadui pateikė kelis visai kompromisiškus situacijos Sirijoje sureguliavimo pasiūlymus. Tai juk svarbus jam klausimas, kuris taip pat turėjo išspręsti kurdų antiturkiškų sukilėlių šiaurinėje Sirijos dalyje ir turkomanų teisių Sirijoje problemą. Ir svarbiausia Erdogano sąlyga buvo, taikaus pilietinio sutarimo proceso Sirijoje pradžia, tai yra, Asadui reikėjo kažkaip įjungti opoziciją į valdžios sistemą. Erdoganas su šia žinia siuntė savo ministrą, o ir pats kalbėjosi ir su Putinu, ir su iraniečiais. Tie ėjo pas Bašarą Asadą, o Bašaras visus kuo grubiausiai pasiuntė.

 

Asadas galėjo šio užpuolimo išvengti, jei būtų buvęs sukalbamesnis.

O jo atsakymas buvo — iš pradžių tegul Erdoganas išveda savo kariuomenę iš suverenios Sirijos teritorijos.

— Asadas liko visai be palaikymo? Kur dabar visa jo armija?

— Matau, kad, sprendžiant iš pareiškimų, jį palaiko Rusija ir Iranas, tačiau praktiškai šis palaikymas atrodo palaikis. Rusų vykdytas bombardavimas padėjo, bet visai nedaug. Matome, kad visi rusų laivai iš jo iš Tartus uosto. Ten buvo aprūpinimo laivai ir kariniai laivai, nedaug, vos šeši-septyni. Dabar, kaip aš suprantu, kalbama, kad būtent ten, į „Tartus“, evakuojama sunkioji technika, kuri bazavosi kitur, ištisos baterijos, kuriose ir paleidimo įrenginiai, ir radarų sistemos. Rusai metė tolimas savo bazes, jų daugiau nėra. Dabar jie bus tik „Khmeimim“ aviacijos bazėje.

Sukilėliai užgrobė rusų sistemas „Smerč“ — sveikutėles, iš gamyklos, su raketomis. O „Smerč“ gali smogti už dešimčių kilometrų. Aišku, Asadui galėtų padėti Irano ginkluotosios pajėgos, bet kaip joms rimtesniems daliniams atsidurti Sirijoje, neaišku. Tai gi ne Amerika, kuri gali pervežti ginkluotę ir kareivius gigantiškais transporto lėktuvais, galinčiais tūpti ant grunto.

Jau minėjau, kad griuvo du Asado stulpai, dėl ko jo padėtis tapo labai trapi. Pirmiausia, nėra „Hezbollah“, o antra, beveik neliko rusų kontingento. Kaip aš suprantu, keli rusai patarėjai ir karininkai buvo paimti nelaisvėn ar žuvo, nes niekas iš jų nesitikėjo šio puolimo, kaip dažnai nutinka žmonėms, pramiegojo. Bet buvo ir trečias stulpas — šiitų milicija, kuri lig šiol yra, bet problema, kad ir jie nusilpo. O kodėl jie nusilpo? Tai buvo „Hezbollah“ karo prieš Izraelį pasekmė. Nuo pavasario Izraelis pradėjo smūgiuoti visoje Sirijos teritorijoje. Visų pirma tam, kad neleistų jiems padėti „Hezbollah“, nes per jų bazes ginklai ir amunicija iš Irano keliavo „Hezbollah“. Antra, labai tiksliais smūgiais pašalinti jų vadai. Reikia suprasti, kad pašalinus vadovybę, rimti kariniai daliniai staigiai netenka savo efektyvumo, kaip tai ir nutiko su „Hezbollah“.

Kas yra tie šiitų padaliniai? Daugiausiai tai visokie padugnės, dalis kurių — sumanesni kovotojai, dalis — tiesiog kažkokie nelaimėliai, surinkti Afganistane, Pakistane, Beludžistane, ir kurie gyvena už 20 dolerių per mėnesį. Jiems siūloma kelių šimtų dolerių algą ir pinigai laidotuvėms, išmaitinti šeimą. Jų efektyvumas menkas, tačiau jie ėmė kiekiu. Su jais buvo geresnis dalinys, daugiausiai šiitų kovotojai iš Irako. Tačiau jiems vadovavo Irano karininkai, iki bataliono lygio. Ir, aišku, aukščiausia vadovybė irgi iraniška, juk visa tai buvo irgi jau mirusio Qasem Soleimani kūrinys. Paskui įvyko štai kas: visų pirma, Damaske nužudė jų pagrindinį vadą Zahedi. Kartu su visu savo štabu jis žuvo nuo smūgio į Irano konsulatą Sirijoje, kaip tik po to Iranas pirmą kartą apšaudė Izraelį. Tas Zahedi buvo pagrindinis Soleimani bendražygis. Paskui žuvo ir Zahedi pamaina, ir taip pat su visais savo štabo karininkais drauge su Nasralla tame pačiame bunkeryje. Tai vyko visą laiką, nuolatos matėme Izraelio bepiločius, lėktuvus, kurie atakavo Siriją, žūdavo karininkai, kurių jau niekas nebeskaičiavo. Matėme eilines laidotuves Teherane, Isfahane, su juodai apsitaisiusiomis verkiančioms moterimis.

Ir kulminacija įvyko vos prieš tris savaites — tai galingas Izraelio smūgis šiitų milicijos bazėms Palmyroje, kur buvo jų pagrindinis centras. Šia temas pasisakė netgi Marija Zacharova, išreikšdama pasipiktinimą eiliniu paslaptingojo Sirijos suvereniteto pažeidimu. O ten susirinko praktiškai visi vadai su patarėjais iraniečiais, jie sėdėjo pagrindiniame restorane, kur vyko pasitarimas. Jų iš karto žuvo šimtinė, nes Izraelis netaupydamas tiesiai į tą vietą numetė aštuonias dvitones bombas. Mano TG kanale galima išvysti visų jų gedulingus portretus. Ką tai reiškia? Kad šiitų būriai liko be vadovybės. Visa ta šutvė su automatais, granatsvaidžiais, senais sovietiniais BMP, be juos pažabojančių griežtų IRGK karininkų irgi efektyvumu nelenkia įprastinės Asado armijos. Jie tiesiog išsibėgioja į visas puses. Tai yra, Asadas faktiškai atsidūrė labai pažeidžiamoje situacijoje, kas ir lėmė puolimą.

Tačiau ir Asado armijos kareiviai pasirodė esantys dar menkiau motyvuoti ir nusiteikė kautis, nei aš maniau, dabar pagrindinė jų užduotis — išsigelbėti patiems. Jau matau daug telefonais per langus nufilmuotų kadrų, kaip Damasko priemiesčiuose prie drabužių parduotuvių kareiviai persirengia džinsais ir sportbačiais, meta karinę uniformą į krūmus ir išsilaksto. Iš „gelbėkitės kas galit“ stadijos įprastai negrįžtama. Sugrįžimas gali nutikti, nebent jei tik atvyktų jų gelbėti: „Hezbollah“, Putino divizijos, islamo revoliucinės gvardijos korpusas. Tačiau kai kurie iš jų nenori, o kai kurie negali.

— Bašaras al-Asadas rizikuoja pakartoti Gadafio likimą?

— Tokia rizika yra, tačiau aš kol kas nesu tikras, kad tai įvyks. Sakyčiau, kitaip, nei Gaddafi, kurio bazė buvo labai siaura, iš tiesų, tai jo gimtasis klanas Sirte, kur dabar sėdi jo sūnus, ištrauktas iš kalėjmo, ir kažką rezga, Asado šeima — visgi yra alavitų tautybės atstovai ir sergėtojai. Tai ne tiesiog šeima, o beveik 15％ Sirijos gyventojų, turinčių savo bazę, Latakijos provinciją prie jūros. Beje, būtent dėl to dvi geriausios Asado divizijos, kaip aš suprantu, 4-oji ir 25-oji, ten ir buvo: viena Latakijoje, antra Damaske, kad saugotų pagrindinę valdžią nuo visokių perversmų ir kitų nemalonumų, o visiškai ne fronto linijoje. Fronto linijoje stovėjo patys nelikvidžiausi — šiitų milicijos ir Sirijos armijos šauktiniai. Kurie, jei nesaugomi, mikliai išsibėgioja, net ir taikiu metu. Jų gi algos mažutėlaitės, ir pastaruosius porą metų jie išgyveno, marodieriaudami ir reketuodami vietinius gyventojus, kuriems jie itin nepatinka. Gerai matoma, kad vietiniai gyventojai sukilėlius i tiesų sveikina kaip išlaisvintojus.

Ir dar, kitaip nei Gaddafi, Bašarui Asadui parengtas atsarginis aerodromas. Mes netgi galime nuspėti, kur parengtas — aš turiu omenyje Maskvą.

Mes girdime visai aiškias užuominas, kad dalis Asado šeimos jau Maskvoje, išskyrus sūnų su jauna žmona, kuris ten seniai mokosi. Bašaras al-Asadas niekada nebuvo toks brutalus diktatorius, tai veikiau jo šeimos verslas. Brutaliu diktatoriumi turėjo tapti vyresnėlis buvusio Sirijos prezidento Hafez al-Assad sūnus, Basselis — šaulys, pleibojus ir raitelis. Todėl aš manau, kad visai šeimyniškas Bašaras al-Asadas pasirinks sau gyvenimo pratęsimo variantą — Москву ar, galbūt, bet kokius pabėgėlius priimantį Dubajų. Beje, tokį variantą turėjo ir Gaddafi, tai jam siūlė tada, 201 metais. Tačiau jis buvo užsispyręs tironas, laikęs save nacijos tėvu. Jam tai, akivaizdu, nebuvo variantas.

— Kas dabar vyks su Rusijos įtaka Sirijoje? Rusija ją praras?

Tęsinys kitame puslapyje: